Nei plaukimo srityje, nei federacijoje jis nėra naujokas. Plaukti naujasis LPF prezidentas pradėjo būdamas vos penkerių, kai į baseiną jį atvedė mama, o dirbti federacijoje ėmė 2009 m., po to kai baigė plaukiko karjerą, dukart nepatekęs į olimpinę rinktinę.
„Šiandien galiu drąsiai pripažinti, kad tie du kartai, kai nepatekau į olimpines žaidynes, buvo ir yra geriausia, ką plaukimas galėjo man duoti. Nesu sugadintas olimpinio spindesio ir mano ego tvirtovė nėra pažeista“, – teigia E.Vaitkaitis.
Rinkimų kova dėl prezidento posto šįkart buvo kaip niekada atkakli. Savo kandidatūras iškėlė keturi pretendentai – be E.Vaitkaičio, dėl prezidento pareigų varžėsi buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas sporto klausimais Vytautas Janušaitis, jau anksčiau LPF vadovavusi Lietuvos sporto universiteto docentė Ilona Zuozienė ir Kauno plaukimo mokyklos direktorius Šarūnas Mažutaitis.
Siekti prezidento pareigų E.Vaitkaitis apsisprendė gana spontaniškai. Jis jau buvo netgi paskelbęs, kad ketina trauktis iš federacijos. Kas privertė persigalvoti?
„Rinkausi iš dviejų kraštutinių variantų. Sporto politikoje bendrąja prasme, nekalbant apie federaciją, nesiekiu karjeros. Alternatyvų gyvenime galiu turėti ir kitų. Sprendžiau, ar man pasirinkti visai kitą sritį, nes būnant 36-erių pasirinkti lengviau nei, tarkime, po ketverių metų, kai sulauksiu 40-ies. Kuo ilgiau konkrečioje sferoje dirbi, tuo mažiau alternatyvų turi. Tai buvo viena pusė. Bet kita pusė – aštuoneri metai, atiduoti darbui federacijoje, nesinori, kad darbai sustotų, vis tiek rūpi. Sulaukiau ir bendruomenės palaikymo – buvau deklaravęs žinią, kad ketinu pasitraukti, skambino žmonės, prašė... Be to, iš kandidatų matėme, kad tai bus dirbantis prezidentas, ne visuomenininkas“, – pasakoja naujasis LPF vadovas.
Plaukimo bendruomenė patikėjo E.Vaitkaičiu. Antrajame rinkimų ture jis vieno balso persvara įveikė pagrindinį oponentą V.Janušaitį (10:9). Beje, pirmame ture V.Janušaitis dviem balsais (9:7) buvo pralenkęs E.Vaitkaitį.
Prezidento poste E. Vaitkaitis pakeitė prieš tai šias pareigas ketverius metus ėjusį verslininką Tomą Kučinską, kuris pasitraukė po nesėkmingai plaukikams susiklosčiusių Rio olimpinių žaidynių.
E.Vaitkaitis prezidento pareigas eis ne visuomeniniais pagrindais, o už darbą gaus atlygį.
„Mūsų įstatai tai leidžia. Tai nėra naujiena. Yra pasaulyje visokių struktūrų. Vienur prezidentai yra visuomenininkai, kitur gauna atlyginimus, pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio federacijoje, Lietuvos futbolo federacijoje ir pan.“, – sako E.Vaitkaitis.
LPF viceprezidentais išrinkti Paulius Andrijauskas, Saulius Binevičius ir I.Zuozienė. Generalinio sekretoriaus pareigos patikėtos Tomui Pakščiui. Arūnas Gabrilavičius ir Asta Dirgėlienė – du Vykdomojo komiteto nariai.
Naujajam prezidentui jau pavyko apginti vieną naujovę – septynių narių valdybą.
„Norisi turėti dirbantį Vykdomąjį komitetą. Vykdomasis komitetas – vienas pagrindinių darbininkų, nuo jo viskas priklauso. Gali turėti didelį komitetą, 11–12 žmonių visuomenininkų, kurie atvažiuoja į posėdžius, bet visiškai į tą veiklą neįsitraukia, jie neprisiima jokios atsakomybės, nes sprendimai yra kolegialūs. Tai neefektyvu. Kaip rašo ir visi vadybos vadovėliai, rodo atlikti tyrimai, valdyba efektyviausia, kai ją sudaro 5–7 žmonės. Tada gali tiems žmonėms priskirti konkrečias funkcijas, jie turi tiesioginę atsakomybę ir sprendimų priėmimas efektyvus.
Yra ir rizikų – kuo mažiau sprendėjų, tuo labiau gali atrodyti, kad tie sprendimai reikalingi vienai interesų grupei. Bet arba tu vadovaujiesi vertybėmis, bendru tikslu ir tuo remdamasis priimi sprendimus, arba interesais. Jei vadovausiesi interesais, gali kilti pavojus“, – kodėl sumažintas Vykdomojo komiteto narių skaičius, aiškina naujasis prezidentas.
– Po Rio olimpinių žaidynių iš Lietuvos rinktinės vyr. trenerio pareigų pasitraukė Žilvinas Ovsiukas. Kas užims jo vietą? – paklausėme E.Vaitkaičio.
– Tai spręsime artimiausiu metu. Gali būti, kad tokios pareigybės visą ciklą nebus. Mes norime turėti rinktinės konsultantus. Vienas variantų – Genadijus Sokolovas, dirbęs ir su Michaelu Phelpsu ir kitai garsiais plaukikais, sukaupęs didelę patirtį.
Turėsime kalbėti dar ir su kitais treneriais. Matome, ką reikia padaryti, kad tai turi būti daugiametė treniruotė, turi būti sisteminis plaukikų rengimas, sudėta visa plaukimo piramidė nuo jaunimo iki suaugusiųjų – viskas palaipsniui.
Kad turėtume rezultatų ne tik atsitiktinių trenerių ir atsitiktinių talentingų vaikų dėka, bet ir dėl sisteminio rengimo. Taigi dar spręsime, ar bus vyr. trenerio funkcija, ar ją vadinsime kitaip.
– Tarp konsultantų bus ir užsienio specialistų?
– Geriausia turėti kuo didesnį „meniu“ – įvairių sistemų pasiūlymų ir įvairių konsultantų. Nė viena sistema, ją pargabenus į Lietuvą ir aklai nukopijavus, neveiks. Yra skirtingos aplinkybės, poreikiai, ekonominė, socialinė, tautinė aplinka. Negalime nukopijuoti Amerikos sistemos, nes ten yra milijonai plaukikų, kitokia infrastruktūra, mes to neturime. Tad kai kuriuos dalykus galime perimti, bet juos reikia adaptuoti Lietuvos sistemai. Bet taip, tai nebus vien lietuviai, norisi kuo įvairiau pasižiūrėti.
– Giedrius Titenis po Rio žaidynių jau ėmėsi permainų ir pluša su nauju treneriu Dirku Lange. Rūta Meilutytė dar atostogauja, bet kur ir su kuo ji treniruosis toliau?
– R.Meilutytė jau po truputį sportuoja. Galutinis sprendimas bus jos – laisva Lietuva, laisvi žmonės, apsisprendimo laisvę turi pats. Mūsų, kaip federacijos, darbas – pasiūlyti kuo didesnį sąrašą. Kažką rekomenduosime, kažką darysime, bet sprendimas bus Rūtos. Kol kas daugiau nenoriu komentuoti, dar viskas nėra aišku.
