Olimpiniais metais mūsų šalies plaukimo gerbėjams teko išgyventi ne vieną nusivylimą. Sugrąžinti motyvaciją ir sirgalių tikėjimą tenka naujiesiems LPF vadovams.
Viena sudėtingiausių užduočių buvo iš naujo įkvėpti motyvacijos po nesėkmės Rio de Žaneire galvą nuleidusiai Rūtai Meilutytei. Bet pirmą kartą nuo vaikystės normaliai paatostogavusi ir pailsėjusi po treniruočių olimpinė čempionė vėl noriai matuoja grybšniais vandenį, o vasarį Kaune vykusiame Lietuvos čempionate ji nuskynė net šešis aukso medalius.
Po beveik šešerių Plimute praleistų metų išsiskyrusi su treneriu Jonu Ruddu 20-metė Lietuvos plaukimo žvaigždė priėmė daug kam netikėtą sprendimą – ji nutarė likti gimtajame Kaune, o sportininkės treneriu tapo buvęs olimpietis plaukikas, LPF viceprezidentas 32 metų Paulius Andrijauskas.
Jau buvome sutarę su JAV daug metų dirbančiu Genadijumi Sokolovu, kad ji keliaus į Ameriką.
– Kokių darbų po federacijos rinkimų ėmėtės pirmiausia? – paklausėme E. Vaitkaičio.
– Viena svarbiausių sričių – varžybų vykdymas, nes čia pasikeitė daug žmonių, tad teko ieškoti jiems pamainos. O ši sfera labiausiai matoma plaukikams, treneriams, visai bendruomenei.
Nelengvas buvo balansavimas tarp sporto organizacijų – Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC). Privalėjome užsitikrinti finansinį pagrindą planams įgyvendinti nuo aukščiausio lygio sportininkų iki jų pamainos.
Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių trauktis iš pareigų nutarė vyriausiasis rinktinės treneris Žilvinas Ovsiukas. Neliko to vieno viską aprėpiančio asmens. Todėl nemažai laiko prireikė bendraujant su kiekvienu treneriu atskirai, nes vienas sportininkas treniruojasi JAV, kitas – Austrijoje, kiti – dar kitur.
Nemažai laiko ir pastangų skyrėme geriausio sprendimo R. Meilutytei paieškoms. Svarstėme pasiūlymus, rinkomės, mezgėme kontaktus, bendravome.
Apibendrinant – apie 80 proc. laiko po rinkimų užėmė rūpesčiai: biudžeto surinkimas, detalizavimas, varžybų organizavimas. Tik 20 proc. laiko galėjome skirti federacijos struktūrai atnaujinti, dokumentams rengti, vystyti, programai vykdyti.
Dabar situacija jau aiški, stovyklos suplanuotos, tad galima bus užsiimti plaukimo plėtra.
– Ar bus naujas rinktinės vyriausiasis treneris arba komandos koordinatorius?
– Šiuo metu rinktinės vyriausiojo trenerio neturime, tad daug koordinacinio ir organizacinio darbo tenka pačiai federacijai. Kai nėra vyriausiojo trenerio, visa rizika diversifikuota. Sportininkai dirba pagal individualius planus. Kai yra vienas visos komandos treneris, tai arba visiems gerai, arba vidutiniškai, arba blogai. Dabar mes turime septynis skirtingus planus, metodikas. Iš septynių septyni gal ir nepasirodys labai gerai, bet nebus ir visiems blogai. Jei nepasiseks Rūtai, gal Simonas Bilis nuplauks gerai, jei ne jis, tada Danas Rapšys ar Giedrius Titenis. Taip išskaidoma rizika.
Federacijos metinėje konferencijoje išsakytas noras, kad atsirastų trenerių taryba. Artimiausiu metu ją atkursime, kad treneriai galėtų kalbėtis, diskutuoti, dalytis metodika, teikti rekomendacijas. Tai būtų daugiau metodinės informacijos dalijimasis varžyboms, stovykloms, sistemiškai rengiantis, nes turime numatę daug atskirų programų – nuo Europos jaunimo olimpinio festivalio, jaunių iki elito, senjorų. Visą piramidės principą statant svarbi trenerių nuomonė, rekomendacijos.
– Didžiausia šių metų naujiena – R.Meilutytės sprendimas likti treniruotis Lietuvoje. Kodėl taip buvo nuspręsta?
– Tai nebuvo planuota. Jau buvome sutarę su JAV daug metų dirbančiu Genadijumi Sokolovu, kad ji keliaus į Ameriką. Bet ji keturis mėnesius neplaukiojo, tai aš paskambinau P. Andrijauskui ir paprašiau pagelbėti porą savaičių, kol Rūta pasiruoš vykti į Ameriką. Bet atėjo Kalėdos, Naujieji, tada jie išvažiavo į stovyklą, varžybas. Po to sako, kad mes jau susidirbome, kontaktas geras, planai tenkina. Prie komandos prisijungė kineziterapeutas. Žinoma, čia dar ne pabaiga, dar bus daugiau naujienų ir dėl federacijos bendradarbiavimo, ir dėl Rūtos pasirengimo. Rūta Lietuvoje bus neilgai. Daug stovyklų, daug varžybų, daugiau varžybinių nuotolių. Keičiasi treniravimo koncepcija.
– G.Titenis išvažiavo treniruotis į Austriją, nes jam reikėjo stiprių partnerių. O kaip Rūta – ar ji turės lygiaverčių treniruočių partnerių?
– Rūtai tikrai nepritrūks stiprių partnerių. Vienas pavyzdys – treniruočių stovykla Tenerifėje, kur ji buvo kartu su Andriumi Šidlausku, Danu Rapšiu ir Deividu Margevičiumi. A. Šidlausko rezultatas plaukiant 100 m krūtine yra apie 1 min. 0,3 sek., o Rūtos geriausias rezultatas yra 1 min. 4 sek., bet pastaruoju metu ji plaukia apie 1 min. 7 sek. Tad partneris yra geresnis, nei jos galimybės. Tai labai sveika konkurencija, nes treniruočių partneris nėra tiesioginis varžovas. Jis vyras, jei ji pralaimės, nieko tokio, o jei aplenks, vaikinai matys, kad jiems reikia pasitempti. Kitas modelis – pasaulis labai atsivėręs, Rūta turi daug galimybių, kvietimų. Suderinus visą metinį planą, galima prisijungti prie geriausių plaukikų ir dirbti individualiai, padirbėti su klubais. Tai jau vyksta. Buvome stovykloje Turkijoje, privačiame klube, kviečiančiame geriausius pasaulio plaukikus. Ir toliau tęsime bendradarbiavimą su jais.
– Gal galima ir Lietuvoje įkurti panašų klubą? Nes jau ne kartą kalbėta apie galimybę sukurti plaukimo centrą.
– Apie tą centrą vis kalbame kaip apie utopinę galimybę. Nors galimybė jį sukurti didėja, kai Rūta yra Kaune. Tas centras tikrai neveiks visą parą ištisus metus. Jis bus naudingas ir rengiantis sistemiškai, ir jauniems sportininkams konsultuoti. Tikslas – šį centrą sukurti per ketverius metus, tikrai ne per vieną dieną atsiras. Tai juk nėra pastatas ar baseinas. Tai – žmonės. Personalas, medikai, mokslininkai, dietologai, kineziterapeutai, treneriai.
LPF taip pat kelsis į Kauną. Čia šiuo metu geriausia plaukimo bazė, yra daugiausia plaukikų, didžiausios plaukimo mokyklos. Vis dar yra Lietuvos sporto universitetas, Kauno klinikos, kur atsiveria didžiosios medicininių ir biocheminių tyrimų galimybės. Atsidarė didžiausias Baltijos šalyse sporto kompleksas. Tad šiuo metu Kaunas yra plaukimo ašis.
– Kokios svarbiausios varžybos šiemet laukia mūsų plaukikų?
– Svarbiausios varžybos – liepą Budapešte vyksiantis pasaulio čempionatas olimpiniame baseine. Šios pirmenybės vyksta kas dvejus metus. Jis bus pirmas naujame olimpiniame cikle, įdomus ir svarbus tiek federacijai, tiek mūsų plaukikams, norint užsitikrinti tolesnį finansavimą po ne itin sėkmingų olimpinių metų.
Čempionatas bus išbandymas Rūtai. Pasitikėjimas naujuoju treneriu dabar yra didelis, bet kol kas jis nėra patvirtintas rezultatais. Jei pavyktų tai padaryti, turėtume patvirtinimą, kad einame teisinga kryptimi.
Sezoną baigsime gruodį Europos čempionate Kopenhagoje. Jame dalyvaus visi stipriausi mūsų plaukikai.
Bene didžiausias šių metų išskirtinumas – R.Meilutytės planai dalyvauti visuose Pasaulio taurės etapuose, beveik visuose bus ir S.Bilis, daugelyje dalyvaus ir kiti plaukikai. Pasaulio taurė bus labai įdomi. Tai turbūt vieninteliai metai, kai galima beveik visuose etapuose dalyvauti.
Rūtos laukia tikrai daugiau varžybų nei pernai. Ir daugiau rungčių. Ji plauks ne vien 50 ir 100 m krūtine.
Pasaulio čempionate ji turėtų plaukti ir laisvuoju stiliumi. Gal išbandys ir daugiau stilių. Įvairovė didės.
Jei turi vieną nuotolį, lieka viena galimybė, antro šanso nėra, o tai didina įtampą. Todėl itin reikalinga atsarginė rungtis. Juk Rūta tikrai gali plaukti labai aukštu pasauliniu lygiu ir kitais būdais.
