Gaudžiant „Paris La Defense Arena“ tribūnoms, kurias sklidinai pripildė 17 tūkst. žiūrovų, Danas Rapšys pasileido į vienas svarbiausių lenktynių savo gyvenime.
Iki šiol aukščiausia Lietuvos plaukiko vyro vieta olimpinėse žaidynėse buvo septintoji (Vytauto Janušaičio), bet D.Rapšį kaitino didesnės ambicijos.
29 metų panevėžietis, per karjerą iškovojęs tiek daug medalių pasaulio ir Europos pirmenybėse bei pasaulio taurės varžybose, norėjo daugiau.
O dar labiau už viską jis norėjo plaukti greitai.
Tačiau 1 min. 45,46 sek. nuvylė Lietuvos plaukiką.
„Jau geriau būčiau aštuntas su 1 min. 44 sek., nei penktas su 1 min. 45 sek., sakė jis. – Nesvarbi ta vieta. Ne dėl jos plaukiame.“
D.Rapšys dar plauks šiose olimpinėse žaidynėse 100 m laisvuoju stiliumi ir estafetėje 4 po 200 m laisvuoju stiliumi, bet savo stipriausią rungtį jau baigė, atidavęs jai visas jėgas.
Dėl didelių pastangų, užsispyrimo, darbštumo Panevėžyje augęs plaukikas ir pasiekė olimpinį elitą, vandenyje sportuodamas jau 26-erius iš 29-erių savo metų.
Plaukime jau 26 metai
Kaip ir jo vyresnė sesuo, taip ir Danas pradėjo plaukti būdamas trejų, atėjęs į vienintelį Panevėžio baseiną, buvusį šalia lankyto vaikų lopšelio-darželio.
D.Rapšys kelerius metus lankė ir tautinius šokius, bet nuo 5-6 klasės jau visa galva paniro į plaukimo treniruotes, kurių per dieną dažnai būdavo dvi: rytinė prasidėdavo 6 valandą.
Patyrusios trenerės Inos Paipelienės auklėtinio gabumai pradėjo skleistis paauglystėje, iš pradžių stipriausia rungtis buvo nugara, kuria jis plaukė pirmosiose savo olimpinėse žaidynėse 2016 metais Rio de Žaneire.
Tačiau geriausi rezultatai atėjo apsivertus ant pilvo ir pradėjus telktis plaukimui laisvuoju stiliumi.
2018-2019 metais jis pradėjo raškyti medalius įvairiose varžybose, kai pasiekė ir 200 m laisvuoju stiliumi Lietuvos rekordą (1 min. 44,38 sek.) bei puoselėjo ambicijų atakuoti pasaulio rekordą, kurį dar 2009 metais per ilgų poliuretano kostiumų erą pasiekė vokietis Paulas Biedermannas (1 min. 42 sek.).
Nelemtas krustelėjimas prieš pat startą nuplukdė D.Rapšiui pasaulio čempionato auksą 2019 metais, kai finale jis įveikė distanciją greičiausiai iš visų (1 min. 44,69 sek.), bet buvo diskvalifikuotas.
2021 metais Tokijo žaidynėse jis užėmė 8 vietą, o pastarosios dvi vasaros svarbiausiose pirmenybėse nepateisino D.Rapšio lūkesčių.
Tačiau pastaraisiais metais jis susigrąžino didelį greitį, daug dėmesio skyręs kojų darbui ir plaukimo analizei. Šių metų pradžioje D.Rapšys papildė savo gausią apdovanojimų kolekciją pasaulio čempionato Dohoje sidabru.
Per nuotolį Palangoje dabar dirbančios I.Paipelienės ir kartu su juo nuolat būnančio šiauliečio Pauliaus Povilionio treniruojamas D.Rapšys į Paryžių nusileido iš Andalūzijos aukštikalnių, kitaip nei krūtine plaukiantys mūsų atstovai (Rūta Meilutytė, Kotryna Teterevkova, Andrius Šidlauskas), atvykę po mini stovyklos Neapolyje.
Pirmąją žaidynių dieną 400 m laisvuoju stiliumi D.Rapšys buvo dešimtas, bet nepatekęs į finalą nesikrimto, patausojęs jėgas savo stipriausiai rungčiai.
200 m laisvuoju stiliumi atrankoje jis buvo trečias (1 min. 45,91 sek.), pusfinalyje plaukė greičiau, bet buvo šeštas (1 min. 45,48 sek.), o finalą pasitiko gerai nusiteikęs, per smagų interviu teigęs, svarbiausią startą pasitikti ne favorito pozicijoje yra ramiau.
Finalą pirmadienio vakarą D.Rapšys pradėjo ilgais grybšniais, laikėsi septintas, paskui įpusėjus nuotoliui pakilo į šeštą vietą, o galiausiai pasidalino 5 vietą, parodęs identišką laiką su Vokietijos plaukiku.
Tačiau į žiniasklaidai skirtą taką jis atkeliavo susikrimtęs.
– Danai, kaip jautiesi po olimpinio finalo finišo?
– Nežinau, sunku buvo. Padariau viską, ką galėjau šiuo metu, bet tai nėra tai, ką galiu plaukti.
– Lūkesčiai neišsipildė dėl vietos ar rezultato?
– Dėl rezultato. Ta vieta – tai, ai. Jau geriau būčiau aštuntas su 1 min. 44 sek., nei penktas su 1 min. 45 sek.
Suprasti akimirksniu
- Aukso medaliu pasidabino rumunas Davidas Popovici (1:44,72 min.), antras buvo britas Matthew Richardsas (1:44,74 min.), bronzą iškovojo amerikietis Luke'as Hobsonas (1:44,79 min.).
– Tačiau tai geriausia vieta per karjerą olimpinėse žaidynėse. Gal yra kuo pasidžiaugti?
– Nesvarbi ta vieta. Ne dėl jos plaukiame. Tiesiog nelengva buvo. Bandžiau plaukti kaip liepė, norėjau pasitikėti. Bet buvo nelengva.
– Koks tas planas buvo?
– Tiesiog nemalti, plaukti ilgesniais grybšniais. Tačiau... Nelengva buvo, nors padariau tai, ką galėjau šiuo metu. Bet tai nėra, ką galiu plaukti. Nors visiems buvo nelengva, visi toli nuo asmeninių rekordų.
– Vytautas Janušaitis svarstė, kad galbūt prastesni plaukimo rezultatai žaidynėse yra dėl baseino gylio, kuris yra 2 m 15 cm, kai įprastai būna 3 m.
– Nežinau, nežinau. Visas metų pasirengimas nueina, kai būna, kad po atostogų grįžęs greičiau plaukiu. Toks gyvenimas.
- Vis dėlto tai ir aukščiausia tarp Lietuvos plaukikų vyrų žaidynėse.
– Koks skirtumas. Būtų trečia vieta su 1 min. 45 sek, būtų faina pamojuoti tuo medaliu, bet grįžęs į lovą vis tiek liūdėčiau. Taip sporte yra. Medalis yra tam, kad visiems parodyti, bet man norisi rezultato. Popovici laimėjo aukso medalį, bet liko per 2 sek, nuo savo asmeninio rekordo.
- Sklandžiai klojosi diena?
– Jaučiuosi gerai. Tai toks atvejis, kai pernelyg jautiesi gerai, pernelyg daug įsivaizduoji, pernelyg įsisvajoji. Nepavyksta išpildyti, nes per daug tikiesi iš savęs. Pradedi kažką spausti, keisti – tada nepavyksta. Pavyzdžiui, pasaulio čempionate Dohoje sėdėjau ramus, galvojau, kaip praplauksiu, taip bus gerai, pasimėgausiu. Ir tada lengvai per 1 min. 44 sek. praplaukiau.
Dabar buvo 1 min. 45,46 sek., kai tokį rezultatą Berlyne pernai po atostogų ryte praplaukiau lengviau. O dabar tai maksimalu, ką galiu padaryti. Kažko neatlikau iki pabaigos.
– Turite analitiką iš Čekijos, gal jis ką patarė?
– Analizavome, bandėme kažkiek keisti, norėjau plaukti kaip galima geriau, bet kuo daugiau galvoji, tuo sunkiau. Gal reikia, kaip Rūta sako, pasimėgauti labiau. Tačiau čia olimpinis finalas, tam nepasiruoši.
– Užsiminėte apie ilgesnius grybšnius – ar gali būti, kad pats svarstote, kad galbūt reikėjo tankiau irtis?
– Nežinau. Pirmiausia, turi treneriai pasisakyti, ką ne taip padariau. Išklausysiu juos. Praėjusią naktį taip prastai miegojau...
– Prieš finalą buvo dar besimėgaujančių, kaip vakar pusfinalyje?
– Šįkart jau rimtis tvyrojo. Bet palietus sienelę man toks jausmas: nesvarbu, kokia vieta, bet jaučiau, kad buvo sunku, kad neišpildžiau visko. Žinojau paliesdamas, kad ne prizininkas, bet nepavyko pasimėgauti.
– Antradienį dar plauksite 100 m laisvuoju stiliumi?
– Taip.
– Gal tai bus proga labiau pasimėgauti?
– Rytoj bus matyti, bet po tokio plaukimo malonumo daug neprisideda.
– O estafetėje rytoj jau nusprendėte kaip plauksite?
– Turbūt aš antru etapu, pirmu Tomas (Navikonis), Andrius (Šidlauskas) turbūt trečiu. Dar pažiūrėsime, dar reikia registruoti.
– Buvote vyriausias finalo plaukikas. Bus kitas olimpinis šansas?
– Aišku, kad bus. Bet kažką pakeisti. Nes atrodo, kuo mažiausiai rengiuosi, tuo greičiau plaukiu. Kai treniruojuosi iki nualpimo... Keistas tas sportas.
– Atrodote kiek supykęs dėl rezultato. Gal svarstysite padaryti pertrauką, kaip Rūta Meilutytė yra dariusi?
– Nežinau. Aš tik mąstau, kodėl, kai super sunkiai dirbu, negaliu išplaukti, o kai nieko ypatinga nedarau, – tada man gerai einasi. Tai pamąstymas į ateitį.
