Evelina Navašinskaitė su dviem aukso medaliais išniro iš Kauno „Žalgirio“ plaukimo baseino, kur praėjusį savaitgalį vyko Lietuvos laisvojo nardymo čempionatas.
Plaukimo trenerė iš Anykščių laimėjo du titulus, užfiksavusi naują šalies rekordą, o dar vienas bandymas trečioje rungtyje rekordu nevirto dėl teisėjų skirtos raudonos kortelės.
„Vieną rekordą pasiekiau, kitas išsprūdo it žaltys, bet man jau norisi išplaukti į platesnius vandenis ir gerai pasirodyti pasaulio čempionate“, – sakė 36 metų anykštėnė.
E.Navašinskaitės pasiekimai – 6 min. 22 sek. išbūti nekvėpavus po vandeniu ir nunerti po vandeniu „varlyte“ 128 metrus ar per 200 metrų su monoplaukmeniu - atrodo magiški ir tiems, kurie patys didžiuojasi galintys pernerti per baseiną.
Lietuviams dar mažai pažįstamoje sporto šakoje slypi daug įdomių subtilybių, o kartu ir rizikos – šalies čempionė su savo rezultatu yra įnėrusi į pasaulio elitinį dešimtuką, bet jai yra tekę patirti ir jausmą, kai vandenyje užtemsta sąmonė.
„Tokiais atvejais panėręs žmogus įprastai išleidžia oro burbulus ir tarsi sustingsta vandenyje – nustoja judėti. Ir aš išleidau burbulus ir sustojau, – savo istoriją pasakojo E.Navašinskaitė. – Po kelių sekundžių buvau ištraukta ir greitai atsigavau. Tik tada supratau, kad mane pirmą kartą ištiko blackout'as.“
Kas motyvuoja, padeda ir kuo ypatingas hobiu virtęs sportas po vandeniu – apie tai 15min siūlo įdomų pokalbį su E.Navašinskaite.
– Evelina, pradėkime nuo jūsų profesijos – kaip tapote plaukimo trenere?
– Sakiau, kad niekada gyvenime nebūsiu plaukimo trenerė, nors 10 metų lankiau plaukimą Anykščiuose. Buvau pasirinkusi logistikos ir vadybos specialistės profesiją, bet po studijų jaučiau, kad Vilniuje man gyvenimas pernelyg greitai verda, man labiau norisi, kur ramu, kur žalia, kur žmonės neskuba gyventi. Tad ir grįžau į Anykščius. Ten metus neturėjau darbo – vis dėlto, tai ne Vilnius ar Kaunas, kad būtų darbų logistikos srityje.
Mama pakišo mintį užsukti į baseiną. Ten nebuvo pasirinkimo, pradėjau nuo gelbėtojos etato. Nuo pirmų mėnesių nenustygau, ėjau prie vaikų, stengiausi jiems parodyti plaukimo judesius. Tuometinis išsilavinimas neleido dirbti su vaikais, tad iš pradžių laikiau trenerės licenciją, paskui nusprendžiau, kad reikia pabaigti mokslus, įgyti psichologijos ir pedagogikos žinių – taip baigiau ir studijas.
Baseine jau 12 metų dirbu plaukimo trenere. Visą tą laiką dirbu Anykščiuose, o pastaruosius 5 ar 6 metus dar ir Ukmergėje, kur važiuoju kelis kartus per savaitę dėl papildomų darbų ir uždarbio, nes iš pagrindinio atlyginimo pragyventi būtų nelengva. Taip ir reisuoju tarp Anykščių ir Ukmergės dirbdama plaukimo trenere – rengiu užsiėmimus nuo kūdikių iki gausių vaikų grupių, o pastaruoju metu ir suaugusiųjų ateina daugiau. Ne nardyti, bet išmokti teisingus plaukimo pagrindus, jaustis vandenyje gerai. Būna, kad pavargstu, bet šiaip savo darbe jaučiuosi labai gerai – pailsiu ir vėl varau kaip į šventę.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado laisvasis nardymas?
– Per pandemiją mes negalėjome daug ko daryti, tuo metu pati dar nežinojau, kas yra laisvasis nardymas, nes Lietuvoje tai nėra populiarus sportas. Tačiau kaip buvusią plaukikę, dabar trenerę, atsiradusi nauja vandens tema sudomino, nusprendžiau ją pagvildenti.
Pirmiausia turiu pabrėžti, kad laisvasis nardymas yra toks sportas, kurio negalima atlikti vienam. Dažniausiai dirbame porose, pavyzdžiui, aš – su savo treneriu.
– Kokia yra jūsų pagerinto rekordo rungties specifika?
– Įprastai apsirengiu šiltą naro kostiumą, nes ir baseine nieko nedarant vandenyje tampa šalta, padarau apšilimą, įkvėpiu oro ir atsigulu ant vandens. Neopreno plaukimo kostiumas gerai laiko vandenyje, aš atsipalaiduoju ir būnu po vandeniu su savimi ir savo mintimis. Man laisvasis nardymas yra tarsi meditacija, ypač panėrimo ir buvimo po vandeniu rungtis, kurios raidės – STA – reiškia statiką.
Kol būnu panėrusi, mane prižiūri treneris. Jis seka laiką, su manimi bendrauja gestais. Po pirmos ar antros minutės dar būna lengva, bet ketvirta ir penkta jau būna sunkesnės, tad ir treneris bendrauja atidžiau, vis paprašo parodyti dešinį ar kairį pirštą, kad įsitikintų, jog esu adekvati. Taip ir pati pabėgu nuo sunkaus momento ir galiu išspausti kažkiek sekundžių nekvėpavusi.
Suprasti akimirksniu
- Evelinos Navašinskaitės rezultatai Lietuvos čempionate:
- Kvėpavimo sulaikymo rungtyje (STA) – 6 min. 22 sek. (pirma vieta Lietuvoje ir šalies rekordas)
- Nėrimas į tolį varlyte – 128 m (pirma vieta Lietuvoje)
- Nėrimas į tolį su monoplaukmeniu – 203 m, bet rezultatas neužskaitytas
– Tačiau pasiekti Lietuvos rekordą – 6 min. 22 sek. panirus po vandeniu – turbūt reikia labai pakentėti?
– Taip, nes kūnas pradeda siųsti signalus į plaučius – diafragma ima kilnotis, tai tarsi signalas, kad reikia įkvėpti oro. Tada įprastai žmogų ištinka panika ir nerimas dėl savo gyvybės, bet būtent tokiais momentais reikia mokėti atsipalaiduoti, kad sugebėtum išbūti dar minutę, dvi ar net tris. Jei raumenys įsitempę, kankina nepasitikėjimo mintys, faktas, kad vietoj šešių minučių liks vos kokios trys.
Beje, nors varžomės skirtingose kategorijose, man priklauso ne tik moterų, bet ir bendras Lietuvos rekordas, nes vyrų geriausias pasiekimas šiuo metu yra 6 min. 15 sek. Ankstesnis rekordas irgi priklausė man, bet dabar Kaune pavyko pagerinti keliomis sekundėmis. Norėjau pagerinti dar daugiau, nes treniruočių aplinkoje, kai niekas netrukdo ir nėra vidinio jaudulio, jau beveik prabūnu po vandeniu 7 minutes. Vadinasi, dar turiu rezervą, tik varžybų įtampoje prie svetimų žmonių kažkur pametu dalį sekundžių.
– Ar panėrusi sekate pati savo laiką?
– Dažniausiai jo nežinau. Laiką regi treneris, o pati seku savo fiziologinę būseną. Nardymas visose rungtyse yra ekstremali veikla, negali žinoti, kada gali įvykti vadinamasis blackoutas – sąmonės netekimas, kai kūnas atsijungia ir lieki po vandeniu nekvėpuodamas.
