Pasaulio plaukimo čempionato darbuotojai jau buvo pradėję išmontuoti techniką, o „Duna“ baseino vandenyje tuo klausimu dirbo ir narai, kai Žilvinas Ovsiukas analizavo svarbiausius čempionato įvykius.
Lietuvos plaukimo rinktinės treneris tapo liudininku įsimintinų varžybų, kuriose lietuviai patyrė visko:
Begalybę džiaugsmo, kai Rūta Meilutytė nuskriejo ant bronzinės pakylos 100 metrų krūtine finale, o paskutinę čempionato dieną pasipuošė aukso medaliu 50 m krūtine sprinte.
Vilties, nes pirmą kartą dėl medalių aršiai kovėsi ir 20-metė Kotryna Teterevkova, užėmusi 5 vietą 200 metrų krūtine finale.
Apmaudo dėl Dano Rapšio traumos, surakinusios ne tik jo kaklą, bet ir ambicijas pasiekti kažką svarbaus, taip pat dvi diskvalifikacijos estafetėse, kurios atsilieps skaudžiai finansine prasme federacijai, kurios vadovas atsistatydino įpusėjus pirmenybėms.
Nuo birželio 18 iki 25 dienos vykęs pasaulio čempionatas įsimins ir aukšto lygio organizacija, vengrams veikiant be priekaištų, įspūdinga atmosfera 5 tūkst. vietų arenos tribūnose, taip pat keliais pasaulio rekordais, naujų jaunų talentų pasirodymais elitinėje plaukimo scenoje ir įprastu verdančiu gyvenimu tiek pat karštame, kiek ir gražiame Budapešte.
Apie tai – pokalbis su Lietuvos plaukimo rinktinės treneriu Ž.Ovsiuku.
– Kaip apibendrintumėte šį pasaulio čempionatą? – buvo paklaustas Ž.Ovsiukas po paskutinių varžybų šeštadienio vakarą.
– Džiaugiuosi Rūtos sugrįžimu, kad ji apskritai sugrįžo. Labai smagu dėl Kotrynos (Teterevkovos) įsiveržimo į pasaulio elitą.
Šiaip merginų pasirodymas yra labai smagus, bet mane nuliūdino estafečių varžybų diskvalifikacijos, dėl kurių reikės padaryti išvadas.
Nudžiugino ir Andriaus Šidlausko finalas – jis tikrai buvo pasiruošęs, o dabar reikės parodyti save Europos čempionate.
Reikės spręsti Dano Rapšio traumas iki Europos čempionato, nes treniruočių metu jam viskas neblogai sekėsi.
Išspręsti šiuos klausimus bus ką veikti, bet į olimpines žaidynes 2024 metais surinksime komandą.
– Svarbiausias varžybų akcentas – Rūtos Meilutytės auksas šeštadienio vakarą. Ar jo tikėjotės matydamas, kaip Rūta rengiasi čempionatui? Ką jautėte?
– Vienintelis tikslas buvo, kad Rūta sugrįžtų, mėgautųsi plaukimu ir tuo, ką daro.
Dabar šis tikslas lieka lygiai toks pats – kad ji džiaugtųsi ir mėgautųsi, nors didelis dėmesys trukdo išlipus iš vandens. Iškart po pergalės ji pati sakė, kad gavo tiek klausimų, kad nėra kada ir pasidžiaugti.
Aš labai džiaugiuosi, kad ji sugrįžo. Ne aš vienas, žinoma. Ir visa Lietuvos plaukimo bendruomenė, ir net užsienio treneriai ateina pasveikinti. Ir rėmėjai ateina prie jos pasidžiaugti – dėl to labai smagu.
– Rūtos Meilutytės rezultatai jau panašūs į tuos, kuriuos demonstravo karjeros pradžioje, ypač 50 m rungtyje. Kaip ji pasikeitė, pirmiausia kalbant apie plaukimo techniką?
– Ji daug dirba technikai. Sakyčiau, kad visas darbas dabar vyksta jai pačiai suvokiant, ką ji daro. Dėl to džiugu. Labai norėčiau, kad ji tęstų užsibrėžtą tikslą ir siektų olimpiados.
Tolimesnis darbas reikalaus didesnio dėmesio treniruotėms, nes visi supranta, kad rungtyje neužtenka vieną kartą gerai praplaukti, reikia greitai plaukti visus tris kartus (atrankoje, pusfinalyje ir finale). Manau, kad visa tai jai pasiekiama, įmanoma ir ji tai padarys.
– Ar šie pasiekimai daugiausiai dėl talento, nes po kelerių metų pertraukos ji treniravosi tik pusmetį, o prieš čempionatą teigė, kad vyksta pasirengusi tik 25 proc. pajėgumo?
– Ji skaičiuoja 25 proc., bet šį sezoną treniravosi trijose stovyklose, iš jų dvi vyko aukštikalnėse (Siera Nevadoje, Ispanijoje). Ten irgi buvo jos padarytas darbas. Jei ji įdės dar daugiau darbo, gali grįžti į savo aukščiausius rezultatus.
– Kaip paaiškintumėte Rūtos rezultatų seką 50 m krūtine rungtyje, kai atrankoje buvo 16-a, o paskui taip svariai dukart pagerino savo rezultatą?
– 50 m yra daugiau psichologinis nuotolis. Turi susikaupti, parodyti visą savo susitelkimą ir net nesuabejoti tuo, ką gali padaryti. Menkiausia abejonė gali kainuoti. Jei matėte, buvo rungtis, kur visos trys pretendavo į trečią vietą, bet viena šimtoji sekundės dalis atėmė medalį.
50 m reikia labai stiprių nervų, susitelkti ir padaryti taip, kad niekas neišmuštų iš pusiausvyros, nes gali išmušti bet kas – pavyzdžiui, varžovas pakeliui į startą. Turi būti kovotojas.
– Kaip Rūta pasikeitė kaip asmenybė po kelerių metų pertraukos?
– Aš matau, kad ji daug mąsto, dabar suvokia viską, ką daro. Mane labai džiugina, kad ji tobulėja kaip asmenybė, mokosi. Tai pats didžiausias džiugesys – kai tobulėja žmogus, tada ir vandenyje sekasi.
– Kotryna Teterevkova pirmą kartą pateko į pasaulio čempionato finalą, kur finišavo penkta finale, nors nedaug trūko ir iki medalio (0,7 sek. 200 m krūtine finale). Ar esate patenkintas?
– Esu. Kaip jau minėjau, reikia plaukti ne vieną, o tris kartus. Jai tai šįkart pavyko, nors iki maksimalaus tikslo šiek tiek pritrūko. Tačiau, jei ji toliau dirbs užsispyrusi ir aukos save, ji pasieks savo. Vis dėlto, ji dar jauna, jai tereikia nesustoti ir nepamiršti, kad viskas pasiekiama darbu. Lengvai atsikvėpus jai reikės toliau dirbti ir važiuoti į Europos čempionatą.
– Ar Andrius Šidlauskas labai graužėsi dėl klaidos estafečių varžybose?
– Aišku, kad graužėsi ne tik jis, o visi kiti. Tai – žmogiška. Tiesiog tokia klaida, kuri įvyko šeštadienį, anksčiau nebūdavo fiksuojama, kameros po vandeniu to nerodydavo. Tokia klaida iš niekur dar labiau nuvilia. Bet viskas ištaisoma.
– Lietuvoje labai lėta kyla plaukimo baseinai, nors pasaulio čempionate Lietuvą matome 13-oje medalių rikiuotės vietoje. Kaip Lietuvos plaukimas galėtų dar labiau pasistiebti?
– Nereikia susižavėti 10 ar 13 vieta. Jei pažiūrėtume sistemiškai, baseinų mes neturėsime. Graudu matyti, bet baseinus pas mus stato visą amžinybę.
Analizuojant ir žiūrint į tai, kokią auginame pamainą, mums dar ilgai reikės laukti, kad turėtume plaukimo komandos augimo sistemą.
Jei matote, pasaulio pirmenybėse medalius laimi merginos, kurioms 16–17 metų. Mūsų tokio amžiaus merginos tik pradeda dalyvauti jaunių ar jaunimo pirmenybėse. Reikia pradėti nuo 10–11 metų vaikų, kuomet būna padarytas pats didžiausias darbas. O mes neturime baseinų ir stovime toje pačioje vietoje. Teks palaukti.
– K.Teterevkova buvo greita pasaulio čempionate, bet dar greičiau plaukė žiemą, kai pagerino Lietuvos rekordą 200 m. Ką daryti, kad pikas būtų pasiektas svarbiausiose varžybose?
– Nelyginkite rezultato, kuris pasiekiamas plaukiant be įtampos, ir to, kuris būna pasaulio pirmenybėse. Pasaulio čempionatas yra pasaulio čempionatas – rankos dreba, kojos dreba. Kita vertus, jei žmogus susitvarkė finale, jis gali plaukti ir įrodyti.
Žinote, ir kitose sporto šakose per treniruotes būna stebuklingų rezultatų, kuriuos sunku pakartoti aukščiausiame taške. Tai yra talentų atranka, kaip mes sugebame juos atpažinti ir palaikyti. Tai nėra vieno sportininko darbas, o visos komandos bei sistemos.
– Ar tą patį galime pasakyti ir apie A.Šidlauską, kuris 200 m krūtine sezono pradžioje plaukė keliomis sekundėmis greičiau nei pasaulio čempionate?
– Šis rezultatas niekuo nepaaiškinamas. Bet su juo analizavome, kur padaryta klaida ir kaip ją pataisyti Europos čempionate. 100 m krūtine finale rezultatas rodė, kad jis yra gerai pasiruošęs. Tačiau viską lemia psichologija.
– Kiek Lietuvos plaukikai dirba su sporto psichologais?
– Eilėse laukiame (šypsosi).
– Kaip manote, kiek ilgai pavyks išlaikyti Danui Rapšiui motyvaciją būnant 27-erių ir kai jam antrą pasaulio čempionatą iš eilės nepasisekė, nors įdirbis buvo labai didelis, jis atrodė geros sportinės formos iki kaklo traumos?
– Metai nėra riba. Aišku, būna amžius, kai pasiekiamas pikas, bet turint motyvacijos gali jį išlaikyti.
Danas yra tas plaukikas, kuris gali plaukti ir parodyti. Manau, kad jei pavyks išvengti traumų, tai ir pamatysime Europos čempionate. O jo prieš tai įdėtas darbas veda į priekį.
Mes turime tik kelis sportininkus, kurie plaukė čempionate, įvykdę pasaulio čempionato A normatyvą: Danas ir Andrius bei Kotryna ir Rūta. Olimpinių žaidynių projekte bus dar sunkiau į jas patekti.
Estafetėse, dėl kurių taip stengiamės, gali startuoti, jei turi bent du žmones, įvykdžiusius aukštus normatyvus. Tad jaunimui dar reikia pasistengti.
– Kaip vertinate jauniausių rinktinės narių – Eriko Grigaičio ir Tomo Navikonio – pasirodymą pasaulio čempionate?
– Tomas labai gerai susitvarkė, o Erikas irgi gavo naudingos patirties. Tomą planuojame į 4 po 200 m laisvuoju stiliumi estafetę, čia jis plaukė ne savo rungtį, tad bus įdomu pažiūrėti, ką sugebės pademonstruoti Europos čempionate.
O Erikas mums labai reikalingas estafetėje plaukiant nugara. Abu vaikinai parodė charakterį, džiaugiuosi, kad jie prisidėjo prie mūsų.
– Kas yra arčiausiai už rinktinės durų?
– Aleksas Savickas, Europos jaunimo čempionas, Arijus Pavlidi, kuris yra talentingas. Konkurencija yra didelė jaunių amžiuje, o geriau pamatysime jaunimo pirmenybėse Rumunijoje. Tik tiek, kad rezultatų reikia palaukti suaugusiųjų varžybose.
Dar traumą gydosi Simonas Bilis, tikiuosi, jis ras motyvacijos sugrįžti. Jo laukia ilgas darbas, bet nemanau, kad spės grįžti iki Europos čempionato.
– Ar skaičiavote, kiek jums kainavo dvi diskvalifikacijos per estafetes?
– Skaičiavau. Esu viską suskaičiavęs, tik manyčiau, kad valstybės finansavimo sistema nėra teisinga, nes Rūtos du medaliai neatsveria estafetės rezultatų, tegu ir 12 ar 15-os vietų. Reikėtų tobulinti sistemą.
– Įpusėjus čempionatui apie savo atsistatydinimą iš Lietuvos plaukimo federacijos vadovo pareigų paskelbė Tomas Kučinskas, nuo liepos vadovauti „Žalgirio“ baseinui pereina ir generalinis sekretorius Emilis Vaitkaitis. Kaip į tai reagavote ir kaip tai keičia visą plaukimo situaciją?
– Aš sužinojau apie tai prieš pat čempionatą, nes prezidentas turėjo atvykti į Budapeštą. Tikrai ši žinia nepadėjo.
Manau, kad priežastys rimtos, nes tokiais veiksmais nesišvaistoma. Verslininkai viską skaičiuoja, mato padėtį, mato galimybes ir priima atitinkamą sprendimą. Dabar laukia federacijos visuotinis susirinkimas, kai reikės išsirinkti laikinąjį prezidentą.
Mūsų tai pernelyg nelies, nes treneriai ir toliau dirbs savo darbą, o vadybos reikalas yra kaip uždirbti pinigų, surasti rėmėjų bei kaip vystyti įvairias kryptis, nes federacija neapsiriboja tik aukšto meistriškumo sportininkais.
– Šiame pasaulio čempionate matėme kelis pasaulio rekordus, ne vieną ypač jaunų plaukikų triumfą, modernų Budapešto baseiną – kas labiausiai įstrigo šiose pirmenybėse?
– Tai, kad vengrai sugebėjo per kelis mėnesius surengti šį čempionatą. Kitoms šalims tai net nebūtų įmanoma, o jie parodė didelį sumanumą, surengę vieną geriausiai organizuotų čempionatų. Galima tik žavėtis tokiais gebėjimais.
Vengrija – labai sportiška šalis, daug sporto bazių, vien baseinų kiek daug pastatyta. Tai pavyzdys visai Lietuvai, kaip vystoma sporto kultūra.
