Prieš dvejus metus R.Milevičiui duris tarp patyrusių buriuotojų atvėrė viena varžybų taisyklė – komandose privalo būti bent du buriuotojai, nesulaukę trisdešimties metų.
„Tai aukšto lygio buriuotojų ratas, patirtis čia lemia labai daug. Dėl to susidaro pusiau uždaras ratas, nauji žmonės į jį nelabai patenka. Organizatoriai priėmė šią taisyklę,
Komandoms būdavo sunku rasti tuos du jaunus ir patikimus žmones. Buvau niekam nežinomas, bet patirtis Londono olimpinėse žaidynėse ir „Ambersail“ komandoje davė savo.
Tačiau jau nepateksiu į kategoriją iki trisdešimties, tai komplikuoja situaciją. Varžybų organizatoriai dabar nori, kad kiekvienoje komandoje būtų po porą merginų, tai irgi keičia situaciją. Nežinau ar pavyks kažkur įsitrinti. Norėčiau tai tikrai, bet kaip bus – nežinau“, – apie ateitį atsargiai šneka R.Milevičius.
Nežinau ar pavyks kažkur įsitrinti. Norėčiau tai tikrai, bet kaip bus – nežinau
Trisdešimtmetis kaunietis pripažįsta, šiose varžybose, kaip ir visame sporte, povandeninių srovių netrūksta – nemažai lemia ir rinkodaros, kiti aspektai.
Pusmetį praleidžia svetur
Nepaisant ilgesio devynis mėnesius trunkančioms „Volvo Ocean Race“ varžyboms, R.Milevičiui veiklos ir taip netrūksta. Šiais metais jis šešis mėnesius praleido svetur, o paskutiniu metu atstovavo „Team Trifork“ ekipai.
Grįžti namo iš kelionių jį dar labiau skatina prieš metus gimusi dukra ir žmona Erika.
„Ilgesys ir džiaugsmas sugrįžus dabar yra dvigubai ar trigubai stipresnis. Norisi ne tik greičiau grįžti, bet ir susirašyti po plaukimų. Jau kiek koreguoju kalendorių, kad daugiau laiko būčiau su šeima“, – sako jis.
Būtent buvimas su šeima, artimaisiais ir draugais tampa geriausiu atsipalaidavimo būdu po daugybę mėnesių trunkančių klajonių.
Jose R.Milevičius daug laiko praleidžia oro uostuose, bet galiausiai susiranda draugų visame pasaulyje.
„Jei nori atostogauti, tai gali visur keliauti ir visur rasi, kas priims. Būna buriuotojai atvyksta ir į Lietuvą. Tenka pravesti ekskursijas. Lygiai taip pat priimu draugus ir svečius, bandau parodyti mūsų šalį, kaip gyvename“, – pasakojo buriuotojas.
Talentų žaidimas su stichijomis
Būten taip R.Milevičius apibūdina buriavimą, kurį atrado tik pradėjęs lankyti mokyklą. „Yra varžybos, kai buriuoji arti kranto ir vakarus leidi viešbučiuose, bet yra kita buriavimo pusė, kai išplauki kelioms paroms ar ilgiau.
Pastarosiose varžybose atsiduri vienas prieš gamtos stichiją ir priklausai nuo oro sąlygų – gali nebūti vėjo ir praleisi savaitę plaukdamas tam tikrą atstumą, bet gali būti daug vėjo, bus labai sunku buriuoti, bet tą pati kelią nuplauksi per dvi dienas.
Buriuojant labiausiai žavi ta laisvė, buriuoajnt tavęs niekas nevaržo, nėra didelių kelių. Lasvė lėkti, skrosti bangas, jas išnaudoti, kad laivas plauktų dar greičiau, keisti bures atitinkamai nuo oro sąlygų.. Turbūt tai yra pats didžiausias buriavimo žavesys“, – meilę šiam sportui apibūdino R.Milevičius.
Sportininko teigimu, laivu skrosdamas nestabilų vandenyną supranti, kad nieko tvirto ir pastovaus nėra.
Ekstremalios situacijos nebaugina
Buriavimas dažnai vadinamas ekstremaliu sportu, ypač, kai kalbama apie tokias varžybas kaip „Volvo Ocean Race“. Tačiau R.Milevičius sako, kad pavojingesnėms situacijoms visada yra pasiruošta, todėl problemų patyrusioms komandos neiškyla.
„Neseniai vykusiose Karibų varžybose per Atlanto vandenyną, kuriose pagerinome rekordą, buvo sudėtingų situacijų. Plyšo viena iš pagrindinių burių, turėjome stoti ir keisti ją, per audrą lipti į stiebą.
Neseniai vykusiose Karibų varžybose per Atlanto vandenyną, kuriose pagerinome rekordą, buvo sudėtingų situacijų. Plyšo viena iš pagrindinių burių, turėjome stoti ir keisti ją, per audrą lipti į stiebą
Kitą naktį dingo elektra, nebuvo mėnulio, audra buvo pakankamai didelė. Sąlygos tikrai buvo ekstremalios, įdarbinome visą komandą ir jos svečius“, – prisiminė jis.
Tokiose situacijoje R.Milevičiui širdis pradeda plakti greičiau, bet ne dėl baimės, o padidėjusios atsakomybės. “Jauti atsakomybę už visą įgulą ir laivą. Pats supranti, kad menkiausia klaida gali skaudžiai atsiliepti.
Turi gebėti adekvačiai reaguoti tokiose situacijose. Buriavimas yra ne kiekvienam, tai sunkios varžybos, kurios trunka ilgai. Turi būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus.
Jei pavargsti fiziškai, tu tiesiog negali daryti kažko. Jei psichologiškai – gali nusitempti visą komandą ir padaryti daug žalos. Tuo klausimu natūraliai atsirenka žmonės – kas gali dalyvauti, o kam per sunku“, – išskyrė jis.
Veiklos netrūksta
Nors Lietuvoje R.Milevičius praleidžia ne tiek ir daug laiko, čia jis spėja nuveikti viską. Neseniai buriuotojas tapo projekto „Sportage“ ambasadoriumi.
Su kitais garsiais sportininkais jis skatina žmones sportuoti, keistis ir parduoti nenaudojamą sportinį inventorių.
Čia jis siūlo įvairios „Team Brunel“ atributikos ir simbolikos.
Kartu buriuotojas spėjo pasirodyti ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos eteryje, kur dalyvavo projekte „Tikri vyrai“. Su kitais garsiais šalies veidais jis išmėgino kariuomenės duoną.
„Labai patko, tikrai. Šaunus projektas, dalyviai, organizatoriai, vadai. Kareiviška duona, disciplina patiko. Sužinojome vidinės informacijos, išmokome naudotis ginklais“, – įspūdžiais dalinosi jis.
Praėjusį pavasarį duris atvėrė ir Roko bei draugų sporto klubas „Amber Crossfit“. Jis pats yra didelis „Crossfit“ sporto disciplinos aistruolis, todėl nori, kad kuo daugiau žmonių atrastų šį sportą.
„Tai ne tik sporto klubas, bet ir laiko leidimas kartu, vienijantis gyvenimo būdas“, – teigia jis. Vasarą jis vyko ir Rio de Žaneiro olimpines žaidynes – čia buvo Lietuvos buriuotojų treneriu.
„Labai maloni patirtis, kita medalio pusė nei būnant sportininku. Tai gerokai didesnė atsakomybė, turi daugiau nuveikti ir padaryti, išgyveni rezultatus visus, tai nelengva duona. Turiu pareigą atiduoti duoklę Lietuvos buriavimui, kad tobulėtų žmonės, nebūčiau vienas iššokęs, kad stebintume pasaulį gerais rezultatais ir šis sportas būtų prieinamas kuo daugiau žmonių“, – viliasi R.Milevičius.
