Anykščiuose per plaukimo taurės varžybas krito trys šalies rekordai, ten plaukė Giedrius Titenis, Danas Rapšys, Mindaugas Sadauskas ir kiti pajėgiausi Lietuvos plaukikai. R.Meilutytė varžybose nedalyvavo. Ji trumpam užsuko pasišnekėti su bendražygiais, buvusiu rinktinės treneriu Žilvinu Ovsiuku, bet paskui tykiai įsitaisė baseino balkone ir iš ten skaičiavo kitų plaukikų sekundes.
Pralėkė trečias mėnuo, kai R.Meilutytei nereikia kovoti vandenyje ir skaičiuoti savų sekundžių bei jų šimtųjų dalių, kurios reiškia tiek daug elitinių plaukikų lenktynėse.
Rūtos ašaras dėl olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire užimtos septintosios vietos nudžiovino Pietų Amerikos ir Europos vėjai. Keliaudama su broliu Margiriu po Čilę ir broliu Mindaugu po Vakarų Europos šalis, ji pagaliau gavo galimybę pabėgti nuo įtampos, lydėjusios nuo Londono olimpinių žaidynių per pasaulio ir Europos pirmenybes, kitas varžybas, kuriose ji raškė rekordus ir titulus, bet tolo nuo mergaitės, kuriai tiesiog labai patinka plaukti.
„Dabar geriau jaučiu, ką norėčiau gauti iš plaukimo, ir ką galėčiau pati šiam sportui suteikti, – išskirtiniame interviu 15min sakė R.Meilutytė. – Svarbiausia, kad būčiau laiminga.“
Netrukus turėtų paaiškėti, kurioje šalyje ir kuriame mieste ji tęs laimės paieškas. Ir tai nebūtinai bus Plimutas, kuriame R.Meilutytė treniravosi nuo 2010 metų, kai su šeima persikėlė iš Kauno į Angliją.
Per tris laisvės mėnesius plaukikei atsirado laiko pabūti paprasta 19-mete, patirti daug nuotykių ir filmuotis dokumentiniame filme, kuris leis žiūrovams iš arti pamatyti ir suprasti R.Meilutytę.
Rūta dar tiksliai nežino, kaip susidėlios jos karjeros scenarijus, bet tiki, kad per atostogas prašviesėjusia galva priimti svarbų ateities sprendimą bus lengviau.
– Kaip atrodo Rūtos Meilutytės atostogos? – paklausiau plaukikės.
– Nepavadinčiau jų įprastomis atostogomis, nes keliavau labai intensyviai. Nesėdėjau prie baseino ir nesikepinau saulėje, bet daug vaikščiojau, stengiausi sužinoti ką nors nauja. Man patinka atrasti naujas vietas, susipažinti su įvairiais žmonėmis.
Iš pradžių keliavau po Čilę, paskui su broliu tranzavome nuo Lenkijos iki Ispanijos.
– Iš tiesų tranzavote kaip studentai? Įsivaizduoju, kaip sustoja koks ūsuotas Lenkijos vairuotojas, o į jo mašiną įlipa olimpinė čempionė.
– Iš tiesų kelyje sustoję žmonės daug neklausinėjo apie mane. Beveik niekas manęs neatpažino. Dėl to buvo smagu ir neįprasta, nes Lietuvoje taip keliauti nepavyktų. Dabar gi turėjau galimybę tikram bendravimui, galėjau laisvai kalbėtis su žmonėmis, kurie manęs nepažįsta.
– Nejautėte nerimo keliauti pakeleivinėmis mašinomis?
– Ne. Gal tik kelias akimirkas buvo tapę baugu – tai buvo vakaras, mes buvome viduryje greitkelio.
Tačiau man labai patiko. Džiaugiuosi, kad pasirinkome tokį keliavimo būdą. Daug išmokau ir sužinojau. Man atrodo, kad šioje kelionėje paaugau, nes buvo tokių situacijų, kurioms nepasiruoši.
Kartą teko mokėti baudą, nes atvažiavo policija ir liepė nužengti nuo kelio.
Kartą teko mokėti baudą, nes atvažiavo policija ir liepė nužengti nuo kelio.
Buvo akimirkų, kai prieš mus sustoja automobilis, o mes turime skubiai nuspręsti, ar galime su juo kartu važiuoti, ar tinka maršrutas. Veiksmas vyksta čia ir dabar, o ne rytoj, todėl turėdavome greitai susitelkti. Įprastai gyvenime retai tenka tokie iššūkiai.
– Ar tiesa, kad šį mėnesį pirmą kartą apsilankėte Neringoje?
– Taip, man buvo labai įdomu, iki šiol gyvenime neteko būti Nidoje.
Nežinojau, kad Lietuvoje yra tokio grožio vietų. Vien kopos kiek reiškia – jaučiausi tarsi ne Lietuvoje, o kokiame Marse.
– Jūsų gyvenime nebuvo itin daug įprastų laisvų dienų. Ką veikiate dabar per jas – kokie įprastiniai jūsų dienos džiaugsmai?
– Įvairūs. Dabar gyvenu Kaune, Žaliakalnio rajone – ten yra labai gražus Ąžuolyno parkas, po kurį pasivaikštau kone kiekvieną rytą.
Mankštinuosi, stengiuosi, kad kūnas veiktų.
Nors dabar man atostogų metas, dienos yra gana užimtos. Turiu daug asmeninių reikalų, kuriuos reikia pagaliau susitvarkyti. Šiuo metu pas mane vieši ir draugė iš Jungtinių Valstijų. Žodžiu, turiu, ką veikti.
– Į socialinį tinklą įkėlėte Prancūzijos paplūdimyje darytą nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip stovite ant galvos. Regis, esate neprastos sportinės formos?
– Sakyčiau, jog labiau vidutinės (šypsosi).
– Ar per atostogas norėjosi plaukti baseine ar jūroje?
– Aš plaukiau šiek tiek. Tačiau dabar labiau džiaugiuosi suradusi daugiau kitų sportinių užsiėmimų.
Žinoma, grįšiu į plaukimą, jau dabar noriu grįžti. Tačiau dabar mėgaujuosi įvairove, kita sportine veikla, kurios anksčiau saugojausi, bijodama patirti traumą.
– Ką išbandėte?
– Boksą. Taip pat – jogą. Žaidžiau krepšinį – tiesiog kieme. Nors saugausi, dabar toks laikas, kai itin bijoti traumų nereikia.
– Kam jums vis dėlto prireikė tokios ilgos pertraukos be plaukimo?
– Buvau pavargusi psichologiškai ir fiziškai. Jaučiau, kaip kūnas išseko. Jau seniai reikėjo pertraukos.
– Turbūt buvote pavargusi labiau psichologiškai – dauguma olimpinėse žaidynėse startavusių plaukikų sportuoja ir rengiasi pasaulio čempionatui Kanadoje kitą mėnesį?
– Vieniems plaukimas padeda išspręsti psichologines bėdas, galbūt plaukdami jie pabėga nuo minčių.
Mano santykis su plaukimu buvo tapęs sudėtingu. Plaukimas nebereiškė man tiek daug, kiek anksčiau. Vaikystėje pradėjau plaukti todėl, kad tai man labai patiko. Vėliau į tai įsitraukė daugiau žmonių, plaukimas virto labiau darbu nei mėgstamu sportu. Tai nėra labai gerai.
– O kaip yra dabar, praėjus trims mėnesiams po olimpinių žaidynių?
– Taip, kaip vaikystėje, žinoma, jau nebebus. Tačiau kartais reikia laiko, kad galėtum atsitraukti ir iš šalies pažvelgti į save. Dabar geriau žinau, ko noriu iš sporto.
Pastaruosius kelerius metus tikslas buvo olimpinės žaidynės. Visiems kitiems dalykams likdavo labai mažai laiko ir jėgų.
Pastaruosius kelerius metus tikslas buvo olimpinės žaidynės. Visiems kitiems dalykams likdavo labai mažai laiko ir jėgų.
Dabar geriau jaučiu, ką norėčiau gauti iš plaukimo ir ką galėčiau pati šiam sportui suteikti. Svarbiausia, kad būčiau laiminga.
– Koks jūsų planas?
– Grįšiu į plaukimą, kai jausiu, kad esu pasirengusi sugrįžti. Manau, kad tai įvyks gana greitai. Tikslių datų nėra, galbūt per kelias ateinančias savaites žinosiu daugiau.
– Ar tiesa, kad svarstote galimybę persikelti gyventi ir treniruotis į Jungtines Valstijas?
– Šiuo metu nieko aiškaus negaliu pasakyti – dar sprendžiu. Kai bus aiškiau, daugiau galėsiu pasakyti.
– Tačiau ateina minčių apie permainas, ar ne?
– Be abejo. Nesvarbu, lieku Plimute, ar ne, permainų man reikia.
Negavau rezultato, kokio norėjau olimpinėse žaidynėse, vadinasi, kažką dariau blogai. Todėl permainos – treniruočių ir kitų dalykų – yra reikalingos. Dar vis naudojuosi šiuo laisvu laiku, kai galiu ant popieriaus ramiai užrašyti dalykus, kuriuos norėčiau keisti, kad galėčiau judėti į priekį.
– Dėliojate pliusus ir minusus, prieš priimdama svarbų sprendimą?
– Dažnai taip darau. Lengviau, kai ant lapo susirašau pliusus ir minusus, užrašau savo mintis – tada jas lengviau sudėlioti. Bandysiu užrašyti, kas buvo gerai Plimute, kas buvo blogai, ką norėčiau pakeisti.
– Ar kalbėjotės su treneriu Johnu Ruddu apie tai, kad svarstote galimybę treniruotis ir kitur, o ne Plimute?
– Kol kas nesu priėmusi sprendimų. Nelabai turiu ką ir pasakyti. Žinoma, su juo tarsiuosi, ką geriausia būtų daryti. Johnas geriausiai mane pažįsta, jis gali patarti.
– Kas yra geriausi jūsų patarėjai?
– Nėra tokio žmogaus, kurio nuomonę vertinčiau aukščiau visų kitų.
Dažniausiai tariuosi su artimiausiais žmonėmis: broliais, tėčiu, artimesniais draugais, su treneriu. Kai ieškau atsakymo, dažniausiai kalbuosi su keliais žmonėmis.
Ir dabar tariuosi su įvairiais specialistais, bet suprantu, jog galutinis sprendimas vis tiek bus mano.
– Ar tokia padėtis jums didelis galvos skausmas?
– Esu atsipalaidavusi, nes žinau, kad neturiu, kur skubėti. Dabar jaučiuosi labai gerai, turiu artimiausių planų, ir tiek.
Noriu pradėti sportuoti galbūt nuo Naujųjų metų. Iki tol bandysiu daugiau išsiaiškinti.
– Praleisite pasaulio čempionatą gruodį Kanadoje trumpajame baseine. Kitos svarbios plaukimo varžybos bus vasarą, kai Budapešte vyks planetos pirmenybės 50 m baseine. Ar tada galėtų įvykti jūsų sugrįžimas?
– Nenoriu savęs spausti. Galbūt startuosiu Budapešte, o gal ir ne. Pradėjusi sportuoti, žiūrėsiu, kokia bus mano sportinė forma, kaip bus po kelių mėnesių.
– Nejaučiate nerimo, kad ilga pertrauka gali išmušti iš vėžių?
– Nemanau. Žinoma, tai asmeniškas dalykas. Aš dabar jaučiu, kad poilsis man pravers labiau nei ankstyvas sugrįžimas į treniruotes.
Aš dabar jaučiu, kad poilsis man pravers labiau nei ankstyvas sugrįžimas į treniruotes.
Prieš naują sezoną noriu būti pasirengusi psichologiškai ir fiziškai.
Manau, taip ir bus. Viskas turėtų būti gerai – stengiuosi sveikai maitintis, gerai miegoti.
– Michaelas Phelpsas prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, kuriose laimėjo penkis aukso medalius, į baseiną sugrįžo po dar ilgesnės – beveik dvejų metų pertraukos.
– Taip, bet aš negaliu lygintis su M.Phelpsu.
– Ką darysite su studijomis? Dėl olimpinių žaidynių atidėjote abitūros egzaminus Plimute. Ar turite ketinimų laikyti egzaminus?
– Tai priklauso, ar mano pasirinktas universitetas priims mane su jau išlaikytų egzaminų rezultatais, ar reikės dar ko nors. Nesu pasirinkusi universiteto, galbūt tik studijų kryptį. Labiausiai domina psichologija ir anglų kalba. Žiūrėsiu, kokias studijas bus lengviausia suderinti su plaukimu.
– Kodėl jus domina psichologija?
– Patinka pasiknaisioti savyje, vis turiu kokių nors problemų. Įdomu galvoti ir apie kitus žmones. Daug laiko praleidžiu su vaikais, būtų įdomu daugiau sužinoti apie bendravimą su įvairiais žmonėmis. Be to, tikslieji mokslai man sekasi nekaip.
– Šiuo metu apie jus kuriamas dokumentinis filmas. Ką jame pamatysime?
– Tiesiog tai dokumentinis filmas apie mane. Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis įdėjo daug pastangų, kad žmonės pamatytų iš arčiau, kaip vyksta mano gyvenimas, kaip aš treniruojuosi. Man nereikia nieko vaidinti, nė viename kadre nėra vaidybos. Tai bus tikras filmas, aš labai laukiu jo pristatymo. Jis turėtų pasirodyti po metų.
