Nedrįsdavo apie tai kalbėti
R.Meilutytė pasakojo, kad pastaruosius kelerius metus dažnai pasitelkia meditaciją, kuri padeda geriau suvaldyti mintis ir pažinti save.
Anksti iškilusi sporto pasaulyje 2012 metų olimpinės čempionės titulu, kai jai buvo vos 15 metų, plaukikė pati turėjo bėdų.
Ji pasakojo, kad 2016 ir 2017 metais kentėjo dėl mitybos sutrikimų, kurių nežinojo, kaip spręsti.
„Iš pradžių jaučiau dėl to gėdą, aš nekalbėjau dėl to su savo treneriais ir kitais plaukikais. Bet paskui supratau, kad tai stigma mano galvoje. Paskui aš apie tai papasakojau treneriui. Supratau, kad pernelyg daug suvalgiusi imdavau kaltinti save ir nemokėjau to suvaldyti, – pasakojo R.Meilutytė. – Kai apie tai pasikalbėjau, sulaukiau pagalbos ir patarimų.
Daug žmonių apie tai nedrįsta kalbėti, nors išsipasakojus būtų geriau. Žinau, kad kai kurios plaukikės irgi patirdavo bėdų, bet neiškart tai suprasdavo. Kartais suvokimas gali ateiti ir po metų.
Galbūt visa tai atėjo iš vaikystės. Plaukimas yra toks sportas, kuriame kūnas labai matomas. Tai nepadėjo man, be to, aš išgirsdavau komentarų iš trenerių, kad atrodau kiek sunkesnė, galėčiau šiek tiek numesti svorio, turėčiau susirūpinti ir ką nors daryti, gal susitvarkyčiau mitybą. Kai tai prasidėjo, man tai nepadėjo. Aš pradėjau labiau telktis į kūną, kartais gėdytis dėl to.
Vėliau man padėjo meditacija, terapija, kai kuriuo metu ir medikamentai. Taip pat ir kalbėjimas. Svarbu apie tai šnekėti.
Keli mėnesiai prieš olimpines žaidynes Rio de Žaneire prakalbau apie tai treneriams, tada pradėjau ieškoti atsakymų, bet kelias šioje problemoje nėra tiesus. Net ir dabar procesas tęsiasi.
2014–2015 metai man buvo itin sunkūs, o prieš Rio žaidynes viskas sustiprėjo. Po Rio padariau pertrauką šešis mėnesius.“
Praleisti dopingo testai ir diskvalifikacija
R.Meilutytė pasakojo, kad tuo metu buvo sunku spręsti savo vidines problemas, nes atėjo Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, prieš kurias jautė didelius tautos lūkesčius ir tikėjimą. „Buvo sunku, nes nenorėjau nuvilti žmonių, tad turėjau išgyventi daug emocijų“, – pasakojo plaukikė.
Po Rio de Žaneiro žaidynių R.Meilutytė atsisveikino su Jonu Ruddu, su kuriuo Plimute dirbo beveik septynerius metus. Ji pajautė, kad reikia kažką keisti.
„Dar prieš žaidynes jaučiau, kad tai mano paskutinės žaidynės, kurioms rengiausi Didžiojoje Britanijoje. Jaučiau, kad reikėjo permainų“, – sakė R.Meilutytė, augusi Kaune, bet jaunystėje paskui tėvą išvykusi į Plimutą (Anglija).
Išsiskyrusi su treneriu J.Ruddu, ji sugrįžo į Kauną, kur treniravosi pas kaunietį Paulių Andrijauską. Paskui vėl ieškojo vietos, kur galėtų jaustis gerai.
Ji treniravosi įvairiose šalyse, o 2017–2018 bandė pritapti JAV pas garsius vietos plaukimo specialistus.
Dave'as Salo padėjo suprasti, kada noriu treniruotis, o kada – ne. Treneris paliko laisvės ir leido rinktis, kiek gali treniruotis. „Džiaugiausi gavusi tokią nepriklausomybę ir kartu galimybę pačiai apsispręsti, – pasakojo Rūta. – Tačiau mano mintys jau nebebuvo plaukime.
Po trejų metų nuo Rio de Žaneiro supratau, kad pavargau nuolat būti kelyje.“
R.Meilutytė beveik metus praleido pas D.Salo, bet 2019 metų pavasarį gavo pranešimą apie trečią praleistą dopingo testą.
„Galbūt tai įvyko netyčia. Aš nerimavau dėl plaukimo, nesitreniravau daug Los Andžele. Viskas susidėjo į krūvą. Pamenu, kad gavau laišką ir man tai buvo didelis palengvėjimas, nes nebereikėjo daryti sprendimo pačiai, – pasakojo R.Meilutytė. – Buvo baisu, nes kad ir ko paklausčiau, visi kalbėjo: tau tik 22-eji, tu tokia gera plaukikė.
Vieną testą praleidau, nes pirmą kartą supainiojau datas, o dar vieną, nes buvau per atostogas Lietuvoje. Paskui – dar sykį.
Nebuvau labai nustebusi, bet nedariau to ir tyčia.“
Dėl trijų praleistų dopingo testų buvo skirta dvejų metų diskvalifikacija. R.Meilutytė paskelbė apie karjeros pabaigą viešai.
„Aš jaučiau, kad baigiau. Aišku, dalis manęs vis dar tarsi sakė, jog esu jauna ir vėliau paaiškės, kaip iš tikrųjų bus: daug didžių atletų yra baigę karjeras ir sugrįžę“, – pasakojo R.Meilutytė.
Galvosūkis dėl rentos
Ji pabandė dar pasitreniruoti, bet paskui paliko sportinę gyvenimo dalį nuošalyje. Kol vėl sugrįžo.
„Tai buvo 2021 metų pavasaris po labai sunkios man žiemos. Psichologiškai jaučiausi, kad reikia ką nors daryti. Aš baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti universitete, bet kartu pertrauka man buvo sudėtinga, nes buvau įpratusi prie griežto tvarkaraščio, visada žinodavau, ką darysiu po mėnesio ar dviejų. Tada kilo klausimų: ką turiu daryti toliau, ar turiu pakankamai talento be plaukimo? – pasakojo R.Meilutytė. – Pernai pavasarį pabandžiau plaukti porą savaičių tik dėl savęs, kad geriau pasijaučiau. Tada vėl sustojau. Manau, kad pernai vasarą pradėjau plaukti dažniau. Mano dvejų metų diskvalifikacija baigėsi.“
Didžiausius titulus iškovojusiems ir karjerą baigusiems Lietuvos atletams mokama valstybinė renta, kurios dydis dabar viršija 2 tūkst. eurų.
R.Meilutytė pasakojo, jog kreipėsi dėl jos, bet kilo keblumų.
„Lietuvoje, jei laimi medalį, gauni rentą visam gyvenimui. Kai man skyrė diskvalifikaciją, buvau tarsi baigusi karjerą, bet man pasakė, kad tie dveji metai nesiskaičiuoja.
Kai pernai birželį suėjo dveji metai diskvalifikacijos, aš atėjau į plaukimo federaciją, kad pareikščiau, jog oficialiai baigiu karjerą tam, kad gaučiau rentą. Jie turėjo nusiųsti laišką FINA (Tarptautinė plaukimo federacija), o FINA patvirtinti oficialų karjeros baigimą.
Tačiau jie pasakė: „Pastaruoju metu truputį plaukioji, gal nori pabandyti vėl?“ Atsakiau, kad nežinau, galbūt. Bet norėčiau gauti ir rentą.
Jie pasakė: „Gerai, mes skirsime rentos dydžio sumą porą mėnesių. Jei pajausi, kad nori plaukti, galėsi plaukti toliau, o jei ne – galėsi baigti karjerą.“
Pasakiau, jog gerai. Pradėjau treniruotis ir paskui sutikau dalyvauti Lietuvos pirmenybėse. Taip pajutau, kad vėl plaukiu.“
R.Meilutytė sakė, kad visiškai nežiūrėjo Tokijo olimpinių žaidynių, bet dėl to labai neliūdėjo, nes dėl pandemijos ten trūko žiūrovų.
Garsiai kalba apie kraujuojančią Ukrainą
Pastaruoju metu R.Meilutytė karštai pasisako dėl karo Ukrainoje, yra prisidėjusi prie kelių jaudinančių projektų.
„Mūsų visa tauta buvo giliai sukrėsta dėl to, kas nutiko Ukrainai, dėl rašizmo, – sakė R.Meilutytė. – Mums tai labai artima, nes buvome ilgai sovietų priespaudoje, buvome okupuoti, mūsų seneliai ir proseneliai buvo deportuoti iš šalies. Mums tai labai artima.
Per pirmą mėnesį visi buvo sukrėsti, bet paskui žmonės prie to pripranta, bombas ir mirtis užgožia kitos naujienos.“
Ji pasakojo apie projektą, kai prie Rusijos ambasados Vilniaus Žvėryno mikrorajone ekologiškais raudonais dažnais buvo nudažytas tvenkinys, per kurį ji perplaukė, siųsdama žinią kitiems atletams.
„Kai kurie jų buvo tylūs, bet man buvo svarbu pasakyti, kad ir sportininkai gali būti aktyvistai, neabejingi tam, kas vyksta pasaulyje“, – pasakojo R.Meilutytė.
Ji sakė, kad dalimi savimi jaučia, jog nėra vien tik sportininkė. Vadinasi, gali pasakyti daugiau iš žmogiškosios pusės.
„Aš norėjau pasakyti, kad esu daugiau nei plaukikė. Kad domiuosi ir man rūpi ir kiti svarbūs dalykai“, – pabrėžė R.Meilutytė.
Ji pasakojo, kad rengdamasi Europos čempionatui dalyvavo dar viename su bendražygėmis sugalvotame projekte dėl Ukrainos.
„Aš plaukiu, gyvenu, prisidedu prie projekto, paskui laukia studijos. Vasarą būnu namuose, vaikštau su savo šunimi“, – savo kasdienybę prieš Europos čempionatą minėjo R.Meilutytė.
Ji teigė, kad pernelyg negalvoja apie tolimesnę ateitį už Europos čempionato.
„Paskui nuspręsiu, ką daryti toliau. Tik žinau, kad rugsėjį eisiu į universitetą“, – sakė R.Meilutytė.
Paklausta, kokį duotų patarimą jauniems sportininkams – sėkmingiems ir nebūtinai – ji sakė: „Kiekvieno istorija skirtinga, kiekvienas išgyvena kitaip. Tačiau reikia gebėti išsipasakoti, turėtų artimų žmonių ratą, kuriame galima justi saugumo jausmą. Svarbu plaukti ir siekti tiek, kiek gali. Netylėk apie problemas, nelaikyk viso savyje. Ir nepamiršk, kad reikia mylėti tai, ką darai.“
