Antradienio vakarą Rūta Meilutytė 100 metrų plaukimo krūtine finale liko prie pat prizininkų pakylos, bet Vengrijos sostinėje sportininkės demonstruotais rezultatais ir šypsena veide treneris P.Andrijauskas džiaugiasi labiau nei užimta vieta.
„Labai esu patenkintas. Visais trimis startais. Tai yra svarbiausia“, – lengviau atsiduso P.Anrijauskas.
– Po finišo sportininkė prisipažino, kad jūs ja tikėjote netgi labiau nei ji pati. Iš kur toks pasitikėjimas – žinojote, kad Budapešte Rūta plauks taip greitai? – 15min paklausė specialisto.
– Pagal rezultatus buvo galima tai nuspėti. Ji dar norėjo plaukti greičiau, bet fizinė forma ne visuomet atspindi rezultatus. Labai daug viskas priklauso nuo psichologijos – kaip susidėlioja visos mintys, kaip pavyksta „atleidimas“, kaip pavyksta išdėlioti plaukimą distancijoje.
– Tikite, kad Rūta gali plaukti per 1 min. 4 sek.?
– Laisvai.
– Kaip sportininkė dabar jaučiasi psichologiškai?
– Po kiekvieno plaukimo ji jautėsi vis geriau ir geriau. Džiaugiuosi, kad ir po finalo nuotaikos geriausios. Žinoma, norėjosi medalio, tačiau turėjome ir kitų tikslų. Juos pavyko įgyvendinti. Svarbiausia buvo gerai išdėlioti distanciją. Tą ji padarė tiesiog idealiai. Vertinčiau tai dešimtuku. Taip pat turėjo patikėti savimi, jog yra stipri ir gali. Tai irgi pavyko.
– Tai, kad pusfinalyje sekėsi geriau nei finale – psichologiniai dalykai?
– Kiek aš mąsčiau apie tai... Tai turbūt galiu paaiškinti tik psichologija. Nežinau, kas tai buvo – nusiteikimas ar stresas. Sportininkė pradėjo 0,03 sek. prasčiau. Lygiai tiek pat prasčiau ir finišavo. Viskas buvo beveik identiškai, kaip ir pirmuose plaukimuose, tad veikiausiai reikėtų ieškoti priežasčių jaudulyje.
Man svarbiausia buvo, kad Rūta patikėtų tuo, ką daro, kad vėl jaustų norą plaukti, varžytis, šypsotųsi vandenyje.
– Klaidų visai nebuvo?
– Beveik ne, daug kartų žiūrėjau filmuotą medžiagą, bet neradau (juokiasi).
– Jums, treneri, turbūt dviprasmiški jausmai: iš vienos pusės džiaugiatės rezultatu, iš kitos – nedaug trūko, jog būtumėte užkabinę medalį...
– Man svarbiausia buvo, kad Rūta patikėtų tuo, ką daro, kad vėl jaustų norą plaukti, varžytis, šypsotųsi vandenyje. Kad džiaugtųsi plaukimu. Rezultatų reikėjo tik tam, kad ji patikėtų savimi, kad suprastų, jog gali vėl būti geriausia.
– Jaučiate, kad tai pavyko?
– Jaučiu, matot, turbūt, ir jūs.
– Rūta jau įrodė, kad gali plaukti labai greitai. Galbūt 50 metrų distancijoje to jaudulio bus mažiau?
– 50 metrų distancija mums šiuo metu yra sunkiausia. Tai, kaip mes treniruojamės dabar ir kokius dalykus akcentuojame, daugiausia orientuota į 100 metrų distanciją. Net 200 metrų plaukti kol kas yra lengviau nei 50. Aš daugiau vilčių dėjau į 100 metrų, bet tikrai gali būti visko.
Sportininkė puikiai pasiruošusi. Kaip matėte, jos startas yra geriausias iš visų varžovių. Greitis gal ir ne didesnis, bet tikrai didelis. Jei pavyks gerai startuoti, o tuo aš neabejoju, ir sugebės kuo ilgiau palaikyti tempą, bus viskas gerai.
– Tą pačią dieną likus pusvalandžiui iki 50 m plaukimo krūtine atrankos varžybų vyks 50 m laisvu stiliumi varžybos. Tai treniruotė?
– Taip, tai – geras apšilimas. Rūta tikrai dalyvaus šioje rungtyje. Anksčiau galvojome, kad galbūt verta plaukti ir 100 m laisvu stiliumi, bet pritrūko laiko pasiruošti.
– Dabar Rūta atrodo gerokai lengvesnė. Kaip stipriai pakeitėte treniruočių metodiką?
– Gal tik vizualiai taip atrodo. Tiesiog dabar daugiau treniruojamės vandenyje ir mažiau sporto salėje. Sportininkės kompleksija nepasikeitė labai stipriai. Tiesiog skiriame mažiau dėmesio fizinės jėgos stiprinimui ir daugiau pojūčiui vandenyje.
– Sportininkė po finišo minėjo, jog galbūt šiek tiek pritrūko to darbo kartu, kad rezultatas būtų dar aukštesnis. Tikite, kad jau kitais metais galite pasiekti šiuos uždavinius?
– Manau, jog taip. Kaip minėjau, dabar daugiau dirbame vandenyje. Kiekvieniems pokyčiams reikia laiko. Negali sportininkas staiga persitransformuoti ir pasikeisti. To laiko kartu mums tikrai trūko.
Neabejoju, kad toliau viskas bus tik geriau. Per 1 min. 4 sek. ji gali plaukti jau ir kitą sezoną. Net ir šį. Dar turėsime varžybų.
Kiekvieniems pokyčiams reikia laiko. Negali sportininkas staiga persitransformuoti ir pasikeisti. To laiko kartu mums tikrai trūko.
– Lietuvos čempionate Rūtos nepamatėme. Kaip galvojate, kokius laikus ten būtų demonstravusi sportininkė, nes dabar atrodo, kad per kelias savaites kažkokiu mistiniu būdu pavyko „nukirpti“ beveik septynias sekundes?
– Netgi daugiau, gal kokias devynias. Lietuvoje Rūtai varžytis visada kur kas sunkiau nei užsienyje. Jai tenka atlaikyti didžiausią psichologinį spaudimą, didžiausią krūvį, žiniasklaidos dėmesį. Čia ji jaučiasi kur kas geriau. Sportininkė yra jautri, ji labai reaguoja į žiniasklaidą, komentarus, straipsnius.
– Su sportininke dirbate dar tik pusę metų. Įsivaizdavote, kad vos per kelis mėnesius jai gali pavykti sugrįžti į tą lygį, kurį Rūta demonstravo prieš ketverius metus, ypač po pusmečio atostogų.
– Taip. Visada įsivaizdavau ir tikėjau. Sportininkė treniruotėse rodė gerus rezultatus, puikią formą. Sezono antra pusė buvo kiek sunkesnė, tačiau negali plaukikas visą laiką demonstruoti įspūdingų rezultatų.
Svarbiausia optimalią formą pasiekti tuomet, kai to labiausiai reikia. Jei Rūta visą sezoną būtų plaukusi labai gerai... būtų sunku spręsti, susidaryti tikrą vaizdą bei daryti pokyčius treniruotėse.
Reikia visokių varžybų – ir geresnių, ir prastesnių. Galiausiai, rezultatas išėjo visai neprastas.
– Esate labai jaunas treneris ir dirbate su geriausia šalies plaukike. Ar jaudulys ir psichologinė našta šį pusmetį buvo didesnė nei tuo metu, kai pats plaukdavote ir dalyvaudavote tokio rango varžybose?
– Tikrai taip, tikrai daugiau. Aš nedalyvaudavau finaluose, nekovodavau dėl medalių. Mano didžiausi pasiekimai apsiribojo pusfinaliu, o jame viskas gerokai paprasčiau nei finale.
Bet, kaip ir sakiau, visada tikėjau, jog taip ir bus. Man tikrai nereikėjo patvirtinimo protokole, nes aš mačiau, ką Rūta gali per treniruotes, buvau užtikrintas.
– Kas per šį bendro darbo su Rūta pusmetį jums buvo sunkiausia?
– Visas tas laikas buvo sunkus, visko buvo. Svarbiausia, kad baigėsi gerai. Bet, kaip ir sakiau, visada tikėjau, jog taip ir bus. Man tikrai nereikėjo patvirtinimo protokole, nes aš mačiau, ką Rūta gali per treniruotes, buvau užtikrintas. Svarbiausia buvo, kad sportininkė irgi tuo patikėtų.
– Dabar Rūta plaukia gerokai greičiau nei 2015 ar 2016 metais. Kaip tai paaiškinti?
– Neturiu paaiškinimo. Labai sunku spręsti apie sportininko formą ir vertinti jo rezultatus kasdien su juo nedirbant. Reikia su juo būti kiekvieną dieną, pažinti, treniruotis. Pamatyti, kaip jis dirba, kaip jaučiasi treniruotėse – džiaugiasi ar liūdi. Nežinau, ką ji darė Anglijoje, neįsivaizduoju. Pasakyti, kodėl viskas taip staiga pasikeitė – irgi negaliu.
