Iki Europos pirmenybių pakylos Glazgo apylinkėse buvo visko.
Maištas, kai kai kurie vyrai tūžo ant Lietuvos rinktinės konsultanto italo Gianni Postiglione, kai šis išardė pernai auksą pasaulio ir Europos pirmenybėse šlavusią keturvietės sudėtį.
Vyrai gegužę buvo padalyti į dvivietes, kalbėjosi ir aiškinosi santykius tarpusavyje, kol galiausiai bangos nurimo ir jie tapo tikra komanda.
Rolandas Maščinskas, Saulius Ritteris, Dovydas Nemeravičius ir Aurimas Adomavičius nusiyrė iki sidabrinės pakylos šeštadienio popietę Škotijoje, nors didžiąją 2000 m distancijos dalį yrėsi penkti.
„Mes praėjome daug nesklandumų iki šių varžybų – buvo traumų, daug keitimų įguloje. Labai tikiuosi, kad trenerių sprendimas pasiteisino ir mes tęsime darbą šia keturvietės sudėtimi iki pasaulio čempionato“, – laukdamas apdovanojimų ceremonijos sakė D.Nemeravičius.
Lyginant su auksine praėjusių metų sudėtimi, galiausiai vietoje nugaros traumą patyrusio Martyno Džiaugio į keturvietę sėdo Saulius Ritteris, prieš dvejus metus olimpinėse žaidynėse iškovojęs sidabrą dvivietėje su Mindaugu Griškoniu.
Dabar jis įsivaizduoja savo ateitį keturvietėje ir turėjo progą įsitikinti jos potencialu pašėlusiose lenktynėse šeštadienį, kai galingai finišavusiems lietuviams nepavyko aplenkti tik italų.
„Stengėmės atlikti finiše galutinį sprintą. Kaip matote, tai visai pavyko. Kiekvienas startas šiose varžybose atnešė patirties. Taktiškai vis geriau pažįstame vienas kitą. Nemanau, kad italai yra nenugalimi – mums nėra neįveikiamų.
Manau, jei būtų dar 150 metrų, gal ir italai būtų įveikti“, – kalbėjo S.Ritteris, vis užmesdamas akį į moterų porinių dviviečių lenktynes – ten jo širdies draugė Milda Valčiukaitė su Ieva Adomavičiūte iškovojo bronzą.
Du medaliai tarsi nuramino Lietuvos irkluotojus, net ir maištingąjį R.Maščinską, kuris po sidabrinio finišo atvirai dėstė mintis ir dalino padėkas po audringo kelio, atvedusio ant Europos čempionato pakylos.
– Rolandai, ar sidabras skanus po auksinių praėjusių metų?
– Labai skanus, nes šis sezonas – labai įtemptas. Iš tiesų turėjome labai daug vidinių pykčių su visais: ir sportininkais, ir federacija. Tačiau lemiamu momentu – likus savaitei iki Europos čempionato viskas susigulėjo, mes sukaupėme visas jėgas.
Nors ir čia buvo visko: pirmas startas buvo toks, kad pradėjome galvoti, kaip patekti į finalą (atrankos varžybose lietuviai buvo tik ketvirti savo plaukime ir turėjo kautis dėl bilieto į finalą per papildomą atranką). Gerai, kad turime Italijos trenerį, kuris mums labai pagelbėjo. Jis subūrė mus į tikrą komandą.
Antrajame atrankos plaukime jau parodėme neblogą rezultatą, o šiandien finalas parodė, kad galime, tikrai galime.
Dar turime mėnesį iki pasaulio čempionato, tad bandysime ginti savo titulą. Ten pagrindiniai varžovai turbūt bus italai, bandysime juos įveikti.
– Dabar sakote, kad gerai, kad turite italą trenerį, nors pavasarį buvo kitaip, ar ne?
– Jis ir pats kitaip į mus žiūrėjo. Galvojo, kad viskas pavyks taip pat lengvai, kaip pernai, bet...
Iš tiesų daugiausiai problemų turėjau aš ir Mindaugas Griškonis. Tačiau viduryje vasaros treneris buvo atvykęs į Lietuvą, mes susirinkome trise išsiaiškinti tarp mūsų kilusius nesklandumus. Galiausiai viskas pavyko.
O šį medalį norėčiau skirti irklavimo federacijos prezidentui (Dainiui Pavilioniui). Tai vienintelis asmuo, kuris sugebėjo suburti šią komandą. Labai taktiškai. Jaučiasi, kad federacija turi tikrą prezidentą, kuris subūrė visus.
– Kokių būta nesusikalbėjimų su M.Griškoniu?
– Žinote, kaip būna – kažkas kažką ne taip pasakė, kažkas ne taip suprato. Žodžiu, tai buvo vidiniai nesutarimai. Svarbiausia, kad šiandien viskas gerai. Dabar tikslas pasaulio čempionatas, o po dvejų metų – olimpinės žaidynės.
– Trenerio G.Postiglione sprendimai vis keisti komandos sudėtį – ar jie turėjo prasmės?
– Kai prasidėjo keitimai, pasaulio taurės etape vos patekome į finalą, kur buvome šešti. Iš tiesų turime stiprų branduolį. Dar vienas žmogus (Martynas Džiaugys) yra traumuotas. Tikėkimės, kad jis spės atsigauti.
Manau, kad nereikia išradinėti dviračio, turime stiprius žmones ir iš jų reikia padaryti pačią stipriausią komandą. Penki žmonės yra labai stiprūs komandoje. M.Griškonis yra stipriausias vienvietininkas, nė vienas mūsų jo neaplenks. O iš likusių penkių reikia padaryti stiprią komandą, kuri gali būti pasaulio ir olimpine čempione. Ta kryptimi ir reikia dirbti.
Iš likusių penkių reikia padaryti stiprią komandą, kuri gali būti pasaulio ir olimpine čempione.
– Kaip į keturvietę įsiliejo S.Ritteris?
– Kaip matome, visai neblogai. Daug laiko esu su juo praleidęs komandoje. Nuo 2009 metų, tai jau beveik devyni metai, iš kurių didžiąją dalį irklavome dvivietę. Vienas kitą labai gerai suprantame.
– Veiksmų darnos kiek stigo lenktynių pradžioje, ar ne?
– Pūtė labai stiprus šoninis vėjas. O mes plaukėme kraštiniame take – kokios buvo bangos! Pirmuosius 500 metrų pravažiavome lygiai, o paskui taip pradėjo daužyti – žiūrime visi nuo mūsų pradėjo bėgti. Tačiau paskui valgėme, valgėme ir beveik visus suvalgėme. Italus pagauti tik pritrūko. Tačiau tas laiko skirtumas toks, kad galime panaikinti kitose varžybose.
– Kaip galima buvo paaiškinti prastą rezultatą atrankos varžybose?
– Tai buvo pažintis naujos įgulos. Kartu buvome startavę tik treniruotėse, turėjome mažai laiko. Tačiau, svarbiausia, kad sugebėjome susiimti dėka italo trenerio. Jis akcentavo tam tikrus aspektus, kuriuos mums pavyko pakeisti. Matėme, kad viskas buvo ir geriau.
– Kaip vertinate merginų dvivietės trečiąją vietą?
– Manau, kad joms tai neblogas rezultatas, nes tai pirmas apdovanojimas Europos pirmenybėse. Ši komanda irgi gali stipriai progresuoti iki olimpinių žaidynių. Gal ne šiais metais, gal ne kitais, bet olimpiniais gali pasiekti gerą rezultatą.
