Matant nusivylimą perspektyvių šalies atletų veiduose, kyla klausimas – koks plaukikas nusipelno geriausio iš geriausių vardo? Ar jis turi būti disciplinuotas, tvirto charakterio, puikiai įvaldęs plaukimo techniką? O gal veržlus ir pasiryžęs įveikti atšiauriausius pasaulio vandens telkinius?
Plaukimo istorijoje būta daug neįtikėtinų pasiekimų, kuriuos derėtų prisiminti kiekvienam vandens sporto mėgėjui. Štai trumpas įdomybių sąrašas:
1810 m. lordas Byronas perplaukė Dardanelų sąsiaurį
Graikiškas mitas pasakoja, kad Leandras kiekvieną naktį nuplaukdavo beveik po penkis kilometrus Dardanelų sąsiauriu, kad susitiktų su mylimąja Hera. Vieną naktį sėkmė nuo didvyrio nusisuko ir ledinė srovė jį pasiglemžė.
Žymusis XIX a. poetas G. G. Byronas buvo patyręs plaukikas ir pagarsėjęs plevėsa. 1810 m. gegužės 3 d. jis ir Karališkojo jūrų laivyno leitenantas Williamas Ekenheadas įšoko į Dardanelus Sesto mieste, Turkijoje ir nuplaukė iš Azijos į Europą. Abu porininkai išlipo į krantą po keturių valandų išsekę ir sušalę. Jie tapo pirmaisiais istorijoje plaukikais, kurie įveikė ribą, skiriančią du žemynus.
Mėgėjas iš Havajų sutriuškino pasaulio rekordą
1911 m. havajietis Duke Kahanamoku pasiekė naują pasaulio rekordą nuplaukęs 100 metrų laisvuoju stiliumi per 55,4 sekundės, bet JAV Mėgėjų atletikos asociacija (AAU) atsisakė pripažinti šį laiką. Atrodė tiesiog neįtikėtina, kad pradedantysis dvidešimtmetis iš tolimos Ramiojo vandenyno salos pagerino tuometinį pasaulio rekordą net 4,6 sekundės!
Bet D.Kahanamoku greitai įrodė, kad jis vertas būti čempionu. 1912 m. Stokholme ir 1920 m. Antverpene havajiečio krūtinę papuošė olimpiniai aukso medaliai. Plaukimo karaliaus sostą D. Kahanamoku užleido tik 1924 m., kai auksą paveržė JAV plaukikas Johnny Weissmulleris, vėliau tapęs aktoriumi ir išgarsėjęs Tarzano vaidmeniu ketvirto ir penkto dešimtmečio kino filmuose.
Havajietis nelabai nusiminė – jis buvo ne tik garsus plaukikas, bet ir banglenčių sporto meistras. D.Kahanamoku įdėjo daug pastangų populiarindamas čiuožimą bangomis už Havajų ribų, todėl pelnytai vadinamas šio sporto „tėvu“.
Pirmoji moteris, kuri įveikė Lamanšą
JAV emigrantų iš Vokietijos duktė Gertrude Ederle jau būdama dvidešimties galėjo pasigirti solidžiais pasiekimais. 1924 m. Paryžiuje ji tapo olimpine čempione ir pasiekė naują pasaulio rekordą plaukimo estafetėje 4x100 metrų laisvuoju stiliumi. Auksą papildė bronza – du medaliai iškovoti individualiose plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyse.
Po sėkmingo pasirodymo olimpiadoje Gertrude nustatė sau naują tikslą – tapti šeštuoju žmogumi ir pirmąja moterimi pasaulyje, perplaukusia Lamanšo sąsiaurį. Palaikančių sportininkę nebuvo daug – ankstesnės moterų plaukikių nesėkmės ir pačios Gertrude nepavykęs bandymas 1925 m. leido skeptikams spekuliuoti teiginiu, kad moteriškas organizmas nepajėgus susidoroti su tokiais krūviais. Visgi 1926 m. rugpjūčio 6 d. G. Ederle įveikė klastingąjį Lamanšą per 14 valandų ir 39 minutes. Šis rekordas buvo pagerintas tik 1950 m.
Greitoji australė, kuriai nesukliudė net avarija
Labai daug garsių plaukikų kilę iš Australijos, bet visų laikų geriausia kengūrų šalies sportininke galima vadinti Dawną Fraser. Nepaisant nuolatinių kliūčių, kilusių dėl Australijos plaukimo asociacijos valdininkų daromų pažeidimų, Dawna lengvai iškovojo olimpinius aukso medalius 100 metrų plaukimo rungtyje laisvuoju stiliumi 1956 m. Melburne ir 1960 m. Romoje.
1964 m. pavasarį plaukikė buvo sunkiai sužeista automobilio avarijoje, bet stebuklingu būdu atsigavo ir tą pačią vasarą Tokijaus olimpiadoje vėl pelnė auksą. D. Fraser tapo pirmąja plaukike, laimėjusia tą pačią rungtį trijose olimpiadose iš eilės. Per visą olimpinių žaidynių istoriją tokių sportininkų tebuvo trys – australė D.Frazer, vengrė K.Egerszegi ir amerikietis M.Phelpsas.
Dėl drausmės pažeidimų ir kaltinimų olimpinės vėliavos vagyste (tiesa, jie taip ir nebuvo pareikšti) Australijos plaukimo asociacija diskvalifikavo D.Frazer dešimčiai metų ir atėmė iš jos realią galimybę tapti olimpine čempione ketvirtą kartą iš eilės.
Egiptietis Mičigano ežere
Abdellatiefas Abouheifas buvo Egipto ilgų nuotolių plaukikas ir rekordininkas. Jis laikomas vienu iš geriausių visų laikų sportininkų. 177 cm ūgis ir 100 kg svoris visiškai neatitiko stereotipo, kad plaukikas turi būti aukštas ir lieknas. Tačiau „Nilo krokodilas“, kaip jį vadino varžovai, atrodė turįs neišsenkančias fizines galimybes. Net ir po daugybės valandų plaukimo Abouheifas kažkokiu stebuklingu būdu spurtuodavo prieš finišą, tuo tarpu jo konkurentai tik dėkodavo dievui, kad liko gyvi.
Egiptiečio karjera spalvinga, o pasiekimai gniaužia kvapą. Jis laimėjo 1963 m. plaukimą per Mičigano ežerą – tai buvo pats ilgiausias nuotolis pasaulyje, kokį kada nors teko įveikti profesionaliems plaukikams. Abouheifas nuplaukė 135 km šiltame ir banguotame ežero vandenyje per 36 valandas. Monrealyje surengtoje plaukimo estafetėje jis ir italas Julio Travello lenktyniavo su tituluotais plaukimo čempionais. Deja, po antros plaukimo valandos J.Travello pasidarė bloga, jis pateko į ligoninę, todėl egiptiečiui teko plaukti vienam dar 30 valandų. Ši estafetė daugiau niekada nebuvo surengta, o Abouheifui Tarptautinė plaukimo federacija suteikė visų laikų geriausio ilgų nuotolių plaukiko vardą.
Septyni rekordai vienoje olimpiadoje
Kai amerikietis Markas Spitzas dalyvavo 1968 m. Meksiko olimpinėse žaidynėse, jis jau buvo gerai žinomas atletas. Septyniolikamečiui plaukimo talentui priklausė 10 pasaulio rekordų. Jis viešai paskelbė, kad iškovos šešis aukso medalius, tačiau be reikalo gyrėsi, nes plaukikui pavyko laimėti tik du – abu estafetėse. Ši nesėkmė pastūmėjo amerikietį dar intensyviau treniruotis ir 1972 m. Miuncheno olimpiadoje jis reabilitavo savo vardą, laimėjęs aukso medalius visose plaukimo rungtyse ir pasiekęs septynis pasaulio rekordus.
Plaukimas iš JAV į SSRS
Ilgų nuotolių plaukikė iš Jungtinių valstijų Lynne Cox tapo pirmąja moterimi perplaukusia Kuko sąsiaurį, kuriame vandens temperatūra tesiekia 10 laipsnių Celsijaus. Taip pat ji yra pirmasis žmogus pasaulyje įveikęs Magelano sąsiaurį Čilėje ir apiplaukęs Gerosios vilties kyšulį Afrikoje.
Bene labiausiai amerikietę išgarsino plaukimas taikos vardan per Beringo sąsiaurį – sieną, skiriančią JAV ir SSRS. 1987 m. vykstant šaltajam karui, sportininkė išplaukė iš Aliaskos Kruzenšterno salos į SSRS Ratmanovo salą. 3,7 km atstumas ilgų nuotolių plaukikei buvo nedidelis, tačiau padėtį komplikavo šaltas vanduo – jo temperatūra siekė vos 6 laipsnius Celsijaus. Sportininkės planai sukėlė sumaištį tiek JAV, tiek ir Sovietų sąjungos karo vadų tarpe.
Artėjant prie Ratmanovo salos, atletę stebėjo abiejų valstybių kariniai laivai ir naikintuvai. Michailas Gorbačiovas asmeniškai davė leidimą L. Cox plaukti, todėl viskas praėjo sklandžiai. Išlipusią į krantą atletę pasveikino sovietų aukšto rango pareigūnai, KGB agentai, o vaišių stalai lūžo nuo užkandžių ir samovarų.
