Du dešimtmečius atidavęs vienutiniam olimpiniam sportui, sportininkas šiuo metu jaukinasi komandinį buriavimą ir savo patirtį bei jaunatvišką entuziazmą atiduoda su Lietuvos rinktine ruošdamasis „SSL Gold Cup“ pasaulio taurei bei padėdamas jaunesniems buriavimo talentams.
Buriuojanti giminė ir dešimtmetis, atiduotas olimpiniam sportui
– Tavo buriavimo patirtis įspūdinga – ilgus metus buvai olimpinės ILCA 7 jachtų klasės Lietuvos rinktinės narys, aktyviai dalyvauji komandiniame buriavime su „Keturių vėjų“ įgula „Platu 25“ bei „X-35“ jachtų klasėmis. Gal gali sugrįžti mintimis šiek tiek atgal ir papasakoti, kaip prasidėjo tavo, kaip buriuotojo, sportininko kelias?
– Pačios pradžios aš neatsimenu, nes buvau dar visai mažiukas, kai tėvai mane pasiimdavo į jachtą. O ta patirtis, kurią jau atsimenu, prasidėjo kaip daugelio buriuotojų – nuo „Optimist“ jachtų klasės. Aš pradėjau buriuoti gal šiek tiek vėliau nei visiems įprasta, sulaukęs dešimties, kai dauguma vaikų pradeda kokių šešių ar septynerių. Tačiau čia nieko negaliu kaltinti, nes pats spyriojausi, nenorėjau lipti į laivą, atrodė – kam čia reikia. Bet po truputį tas buvimas ant vandens „prilipo“ ir, matyt, gerai „prilipo“, nes taip ir neišlipu iš jo.
– Gal tas „spyriojimasis“ buvo vaikiškas maištas? Kiek žinau, tavo šeimoje daug buriuotojų – tėtis Adomas Janulionis buriuoja su „Keturių vėjų“ įgula bei „Finn“ jachtų klase, brolis Radvilas Janulionis taip pat eina tavo pėdomis ir buriuoja su ILCA 7 ?
– Pas mus buriuoja visa šeima, gal net galima sakyti visa giminė. Jachta, į kurią, kaip minėjau, mane nešdavosi jau mažą, buvo mano senelio jachta „Keturi vėjai“. Iki pat šiandien visas jachtas, kuriomis varžomės, irgi bandome pavadinti „Keturiais vėjais“ – tęsiam savotišką giminės tradiciją. Tad ta mano buriavimo pradžia nebuvo netikėta, buvo tik laiko klausimas, kada aš į tuos laivus atsisėsiu.
– Dauguma tavo amžiaus jaunų žmonių siekia karjeros kokioje nors institucijoje ar kuria savo verslą. Tu didelę savo laiko dalį skyrei pakankamai neįprastam keliui – sportinei karjerai. Ar tai buvo sunkus sprendimas ir kodėl priėmei būtent tokį? Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip tai tave vis tiek praturtino?
– Dauguma sportininkų šitą sprendimą daro pabaigę mokyklą: arba eina mokytis universitete, arba pasilieka buriuoti. Man universitete sekėsi suderinti aktyvų sportą ir mokslus, tad šitą sprendimą buvau atidėjęs. Tačiau pabaigus universitetą teko rimčiau apsispręsti. Tada savo normalią karjerą padėjau į šoną ir likau prie buriavimo. Per tą laiką spėjau įvykdyti du pilnus olimpinius ciklus, kas įprastomis sąlygomis būtų aštuoneri metai, bet dėl pandemijos išėjo devyneri. Tai buvo metai pilnai pašvęsti sportui.
Tačiau klausimas – „Kas toliau?“ – iš esmės iškyla po kiekvieno olimpinio ciklo. Ir arba tu apsisprendi ir dar keturis metus pilnai pašventi sportui, ruošiesi sekančiai olimpiadai aukodamas savo asmeninį gyvenimą, mokslus ir darbus. Arba sportinę karjerą padedi į šalį ir ieškai kitų galimybių.
Praėjusį pavasarį, po atrankos į Tokijo olimpiadą, aš priėmiau sprendimą, kad jau užteks. Buriavimas yra nuostabus sportas, kuriuo tu gali visą gyvenimą užsiimti ir juo džiaugtis, tačiau tai nėra kažkas, iš ko tu gali gyventi, bent jau Lietuvos sąlygomis. Tai ties tuo pasibaigė mano aktyvi sportinė karjera, tačiau buriavimas niekur nedingo – liko buriavimas didesnėmis, komandinėmis jachtomis. Manau, netolimoje ateityje sugrįš ir noras vėl lipti į vienviečius laivus ir, galbūt ne taip aktyviai, bet pratęsti tai, su kuo tiek metų gyvenau.
– Kaip atrodė tie beveik dešimt metų jau gyvenant olimpiniais ciklais?
– Ryškiausiai išlikę, ko gero, kelionės – jos buvo tapusios neišvengiama kasdienybe. Lietuvoje galima treniruotis, kol šilta, bet vos orai atšąla, būtina ieškoti, kur būtų galima tęsti savo treniruočių ciklus. Dėl to kelionės tapo kasdienybė – Lietuvoje praleisto laiko buvo žymiai mažiau nei užsienyje. Aplankiau labai daug šalių, susipažinau su begale žmonių, pamačiau įvairiausių kultūrų. Šia prasme buriavimas man parodė labai platų pasaulį.
O nuotykių šioje sportinėje kasdienybėje būta tikrai daug, bet visi inventoriaus gedimai kelionėse, stiebų lūžimai ir burių plyšimai per treniruotes, apsivertimai, štiliai ir audros dabar atrodo kaip viena ilga istorija.
Į buriavimą ateinama dėl sporto, pasiliekama dėl gyvenimo būdo
– Kodėl buriavimas, o ne kokia kita sporto šaka? Kuo šis sportas tau asmeniškai atrodo ypatingas?
– Ypatingas tuo, kad tai pasidaro gyvenimo būdu. Visi galbūt pradeda nuo mažesnio ar didesnio sporto, dalis, atėjus mokslams ar darbams, šį sportą palieka, bet dauguma iš jų anksčiau ar vėliau sugrįžta, nes buriavimas įauga į kraują. Ilgainiui jis tampa neatsiejama tavo dalimi, gyvenimo būdu. Jei turi laisvą savaitgalį, nekyla klausimų, ką veikti – eini buriuoti. Net nebūtinai į varžybas – tiesiog sėdi į laivą ir išplauki pasiplaukioti. Tai tikrai toks sportas, su kuriuo galima praleisti visą gyvenimą. Žmonės iki labai vėlyvo amžiaus vis dar sėdi jachtose ir buriuoja. Sportas tik viena dalis buriavimo, galbūt žmonės dėl jo ateina, bet, spėju, pasilieka dėl gyvenimo būdo.
– Buriuotojai dažnai pabrėžia, kad buriavimas ugdo ne tik sportinius gebėjimus, bet ir asmenybę. Gal gali paplėtoti šią mintį? Kokias charakterio ar būdo savybes padeda išsiugdyti buriavimas?
Kai vaikai pradeda buriuoti su vienviečiais laiveliais, jie neišvengiamai daug laiko praleidžia su savimi. Ar tai būtų treniruotės, ar varžybos – tu dažniausiai esi vienas. Vienas kovoji prieš savo konkurentus, vienas dorojiesi su stichijos iššūkiais, ar tai būtų vėjas, ar saulė, ar štilius. Tai neabejotinai vaikus užgrūdina. Vėliau, jei lieki prie vienviečių laivelių, tai tęsi tą kelionę. Dažnai sakoma, kad vienas lauke – ne karys, bet šiuo atveju tenka juo būti. Dėl to labai svarbu palaikanti „kranto komanda“, kuri stovi tau už nugaros ir stumia į priekį, nors pačiame mūšyje ir dalyvauji vienas.
Kita vertus, jei pereini prie komandinio buriavimo, atsiranda naujų iššūkių. Komanda turi veikti kaip vienas, tu turi sugyventi, sutarti su savo komandos nariais, rasti geriausius sprendimus. Tada prasideda diplomatinių sugebėjimų ugdymas, bendrų sprendimų priėmimas.
– O kuris formatas tau pačiam labiau prieš širdies – vienvietis ar komandinis?
Prie širdies, ko gero, vis tiek vienvietis laivas. Ten esu praleidęs daugiau laiko. Ten pripranti, kad vienas pats esi atsakingas už sprendimus. Jei kažką padarei blogai, žinai, kad tai tu. Jei kažką padarei gerai, irgi gali džiaugtis, kad tai tu. Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau įsilieju į komandinį buriavimą, kur, kaip sakiau, reikia visai kitų savybių ir labai džiaugiuosi, kad yra, kas gali jų pamokyti. Galima sakyti, kad komandinį sportą pamažu jaukinuosi.
– Šiemet Lietuvos buriuotojų sąjunga ėmė vystyti naują ilgalaikį projektą – „Jaunųjų talentų stovyklą“. Tapai jos organizatoriumi. Sieki pasidalinti savo patirtimi su jaunesniais buriuotojais? Gal gali trumpai papasakoti, kas tai per projektas ir kodėl nusprendei imtis šios organizacinės veiklos?
Projekto tikslas labai paprastas – siekis kelti jaunųjų sportininkų kvalifikaciją ir ugdyti talentus. Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra didelis atotrūkis tarp jaunųjų buriuotojų, kurių Lietuvoje tikrai yra labai daug, ir tarp aukšto lygio sportininkų, kurie kovoja dėl vietų olimpiadoje. Siekiant tą spragą užpildyti, gimė idėja, kad reiktų rengti sportininkų ugdymo stovyklas, kuriose surinktume sportininkus iš visos Lietuvos ir prisidėtume prie jų ugdymo – parodytume kelią, kur jie galėtų eiti ateityje, kokiose vietose tobulėti, kur stengtis, kad pasiektų aukštą meistriškumą. Kadangi pabaigus aktyvią olimpinio buriavimo karjerą atsirado daugiau laisvo laiko, tapau stovyklos organizatoriumi. Esu praėjęs visą tą sportinę „virtuvę“, tad nusprendžiau padėti per ją žengti ir jauniesiems sportininkams.
Kai konkurentai tampa komandos nariais
– Į SSL Gold Cup rinktinę patekai pagal pasaulinį SSL reitingą, kas reiškia, kad vietą komandoje užsidirbai aukšto lygio pasirodymais tarptautinėse varžybose bei čempionatuose. Koks jausmas būti įvertintam globaliu mastu ir koks jausmas patekti į pirmą istorijoje tokio tipo buriuotojų rinktinę?
– Iš principo pasaulinis reitingas man nėra kažkokia naujiena – atskiruose reitinguose reitinguojami ir olimpinių klasių buriuotojai. Tačiau SSL reitinge ypatybė ta, kad visų klasių buriuotojus bandoma suvesti į vieną bendrą reitingą. Tai – labai ambicingas projektas, tad tikrai smagu būti įvertintam. Smagu, kad į vieną komandą surinkti geriausi Lietuvos buriuotojai iš įvairių klasių ir įvairių įgulų. Lietuvoje mes dažniausiai varžomės vieni su kitais, o čia turėsime dirbti kartu. Tai toks įdomus eksperimentas, pažiūrėsime, kas iš to išeis.
– O kaip vertintum esamą komandos vidinę dinamiką, turint minty, kad, kaip sakai, visi susirinkę iš labai skirtingų buriavimo formatų, jachtų, įgulų? Kaip jums sekasi iš grupės žmonių pavirsti komanda?
– Vertinčiau labai teigiamai. Dalis komandos buvo atrinkta pagal reitingą, daliai komandos buvo daroma atskira atranka ir tikrai jaučiasi, kad susirinko motyvuoti sportininkai, geri buriuotojai, kurie nori laimėti. Ir tam, kad laimėtume, kad pasiektume bendrą tikslą, manau, kiekvienas prisiima savo rolę ir stengiasi kuo geriau ją atlikti. Jau turėjom keletą treniruočių stovyklų, galbūt ne su galutine sudėtimi, kokia dabar vyks į varžybas, tačiau vis tiek matėsi, kad visi žmonės patyrę – net jei kažkam kliuvo ne jų įprasta pozicija, vis tiek jaučiasi, kad jie buriuotojai ir žino, kas vyksta, kada vyksta ir kaip vyksta.
– Koks nusiteikimas likus tiek nedaug starto kvalifikaciniame etape?
– Žinoma, yra kažkiek neaiškumo ir smalsumo – varžybų laivas yra toks, kokio mes Lietuvoje neturime ir iki šio projekto niekam iš mūsų neteko su tokiais laivais plaukti. Tai – vienas iš iššūkių, su kuriuo susidūrė Lietuvos komanda. Aišku, bendri buriavimo principai panašūs visur – tiek burių kėlimai, tiek manevrai – bet kiekviename laive vis tiek sava specifika. Todėl mums buvo labai svarbu prisijaukinti tą laivą, kad galėtume konkurencingai su juo dalyvauti ir kad nereikėtų per pačias varžybas dar tik stengtis susidraugauti su laivu ir kažko mokytis. Dėl to ir dabar prieš startą dar vykstame į papildomą treniruočių stovyklą Kroatijoje, kur treniruosimės tokiu pačiu laivu. Tačiau šiaip emocijos labai geros. Labai laukiu starto, nes ši žiema buvo pirma po daugelio metų, kada visą žiemą nesėdau į laivą, tad jau kuris laikas laukiau tiek pavasario, tiek šito projekto, kad grįžčiau tarp burių, tarp žmonių ir vėl lenktyniaučiau.
