Pergalių netrūko ir M. Masilionio sportinėje karjeroje. Jis augo Onuškyje, o irkluoti pradėjo vadovaujamas trakiškio trenerio Vladislavo Sokolinskio. Buvo vienas perspektyvesnių Lietuvos jaunųjų irkluotojų. Tačiau šiemet jo sportinė karjera nutrūko.
– Mykolai, kodėl nutarėte atsisveikinti su didžiuoju sportu? – paklausėme jaunojo trenerio.
– Tai nutiko staiga – sausio mėnesį dar vykau į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą Graikijoje. Ketinau toliau irkluoti, tačiau mano mintys vis dažniau sukosi apie trenerio darbą. Susiklostė puiki situacija – atsirado didelę patirtį turintis Lietuvos olimpinės rinktinės kuratorius italas Gianni Postiglione.
Graikijoje net neteko išsiimti savo sportinio inventoriaus. Ėmiausi trenerio darbo, esu italo padėjėjas. Jis duoda treniruočių planą, nurodymų, o aš stengiuosi visa tai įgyvendinti. Pradžia gana optimistinė, matyti geri rezultatai, mūsų irkluotojai sėkmingai pasirodė per Europos čempionatą, universiadą, o dabar – pasaulio čempionate.
– Ar nesigailite, kad taip anksti visam laikui išlipote į krantą?
– Irkluoti sekėsi gana neblogai, tačiau norėjosi pakeisti aplinką. Atsirado puiki galimybė dirbti treneriu ir ja pasinaudojau. Norėčiau su trenerio darbu nesiskirti ir ateityje. 45 metus irkluotojus ugdantis G.Postiglione man suteikia daug informacijos, vertingų žinių – tokių nerasi jokiose knygose.
Labai džiaugiuosi galėdamas dirbti su šiuo puikiu italų specialistu. Su juo viską darome kartu, jo žinios yra naujos. Viliuosi, kad mums pavyks suburti gerą komandą, ir ji iš pasaulio bei Europos čempionatų, olimpinių žaidynių parveš ne po vieną medalį, o daugiau. Vienas pagrindinių tikslų – visame pasaulyje išpopuliarinti Lietuvos irklavimą, jo mokyklą.
– Esate geriausių Lietuvos irkluotojų bendraamžis. Ar jie jūsų, kaip šalies rinktinės trenerio, klauso?
– Su irkluotojas puikiai sutariu, jokių konfliktų neiškyla, nors kai kurie sportininkai už mane ir yra gerokai vyresni. Visi draugiškai pasišnekėję, padarome bendrą išvadą ir dirbame toliau. Puikiai žinau, kad konfliktai niekada prie gero nepriveda.
– Ar nejaučiate ilgamečių Lietuvos irklavimo rinktinės trenerių pavydžių žvilgsnių, konkurencijos, kad taip anksti tapote rinktinės treneriu?
– Vyresnės kartos trenerių nedaug ir liko. Per treniruočių stovyklas dažniausiai gyvenu su labai intelektualiu treneriu kauniečiu Algirdu Areliu, o jis mane palaiko. Su juo daug kalbamės apie irklavimą.
Buvo savotiškai įdomu išgirsti, kad A.Arelis sovietmečiu apie 70 kartų skrisdavo į treniruočių stovyklas Gruzijoje. Labai įdomu perimti jo patirtį, atsidavimą mėgstamai sporto šakai. Nejaučiu konkurencijos ir iš kitų vyresnių trenerių. Noriu dirbti Lietuvai, o ne kokiems nors privatiems žmonėms. Nemažas mano pranašumas – kalbų mokėjimas. Kalbu angliškai, prancūziškai, rusiškai.
– Treniruojate porinės dvivietės įgulą – S.Ritterį ir R.Maščinską. Lietuvoje juos tobulina V.Sokolinskis. Kokie jūsų santykiai su šiuo prityrusiu treneriu?
– Manau, kad geri, sugyvename taikiai. V.Sokolinskis – buvęs mano treneris, su juo ir dabar bendraujame, šnekamės. Kai būnu Trakuose, su savo treneriu matomės kiekvieną dieną.
G.Postiglione treniruoja Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktines, o aš esu atsakingas už olimpinę vyrų porinę dvivietę. Jei kitiems irkluotojams taip pat reikalinga mano pagalba, visada stengiuosi padėti.
Kai Trakuose vyko pasaulio jaunių irklavimo čempionatas, mes rengėmės pasaulio suaugusiųjų čempionatui ir treniruodavomės nuo 6.30 val., kad galėtume pasižiūrėti varžybų. Italas treniruoja ir Graikijos rinktinę, jam tomis dienomis teko dvigubas krūvis.
– Dabar, kai Lietuvos irklavimo rinktinė neturi savo vyr. trenerio, vis dažniau kalbama, kad realiausias kandidatas juo tapti – M.Masilionis. Ką apie tai manote?
– Aš dirbu Lietuvos olimpiniame sporto centre, darbo yra daug. Lietuvos rintinės vyr. trenerį gal greitai ir turėsime, viskas priklausys nuo Lietuvos irklavimo federacijos – ar jis reikalingas, ar ne. Jeigu būtų toks pasiūlymas ir manimi pasitikėtų treneriai, sutikčiau padirbėti, išbandyti save. Man tai būtų naujas iššūkis.
– Kaip vertinate Lietuvos irkluotojų pasirodymą pasaulio čempionate Pietų Korėjoje?
– Geriau ir nebuvo galima tikėtis, tai – tiesiog fantastika. Irkluotojams sezonas buvo labai sunkus ir ilgas. Metus sportininkai pradėjo Graikijoje, o Europos ir pasaulio čempionatai vyko gana toli – Ispanijoje ir Korėjoje. Visur buvo didžiulis karštis. Didžiausią nerimą mums ir kėlė adaptacija, kaip sportininkai ištvers tuos karščius. Viskas pavyko nuostabiai gerai.
– Dabar labiausiai džiugina Lietuvos porinio irklo meistrai, tačiau pozicijas užleido pavienis irklas, kaip spręsite šitą problemą?
– Pavienį irklą populiarina Klaipėdos sporto centras ir jo treneris Liudas Mileška. Jis subūrė jaunių aštuonvietę, ji šiemet per pasaulio jaunių čempionatą užėmė 12-ąją vietą. Uostamiesčio treneriui puikiai sekasi ugdyti pavienio irklo sportininkus.
Kiti mūsų irklavimo centrai didesnį dėmesį skiria poriniam irklavimui. Gal todėl, kad turime truputėlį daugiau porinio irklavimo inventoriaus. Malonu, kad jau dabar girdžiu pasiūlymų jungtis į komandas, nežiūrėti miestų interesų, o žvelgti į Lietuvos irklavimo ateitį.
– Ankstesniais metais garsėjo „Žalgirio“ moterų ir vyrų aštuonvietės, tapusios Europos čempionėmis. Ar jūsų planuose nėra noro atgaivinti turėtas gražias šios prestižinės įgulos tradicijas?
– Apie aštuonvietę gal dar truputėlį anksti šnekėti, nes dabar turime stiprius porinių dviviečių irkluotojus. Reikia laiko, dėmesio, pinigų, palaikymo Klaipėdos vaikinų aštuonvietei, kad ji galėtų tobulėti.
– Ne tik irklavimo bazėse jus dažnai matome su ilgamete Lietuvos rinktinės irkluotoja kauniete Lina Šaltyte, gal jūs jau šeima?
– Šeimos dar nesukūrėme, tačiau kartu esame jau šeštus metus. Kai būna treniruočių stovyklos, su ja gyvename kartu, kai ne – atskirai. Vestuvių dar neplanuojame, man pirmiausia reikia baigti mokslus. Toliau mokysiuosi Lietuvos edukologijos universiteto magistratūroje, esu antrame kurse, noriu įgyti kuo daugiau žinių, praversiančių dirbant savo darbą. Mokslą stengiuosi sieti su praktika.
