– Poznanėje vyko pirmasis Europos čempionatas, kuriame jūs jau dalyvavote. Ar labai viskas čia pasikeitė?
– Nepasakyčiau, kad daug kas čia pasikeitė. Tai visada buvo labai greita distancija, šiame kanale yra užfiksuota daugybė geriausių pasaulio laikų. Jeigu vėjas papučia pavėjui, dėl gana aukštų krantų šonuose susidaro lyg oro tunelis, kuris padeda kur kas greičiau irkluoti. Aišku, viskas priklauso nuo vėjo krypties.
– Ar padeda tai, kad trasa yra pažįstama?
– Ne vienas lietuvis irkluotojas atstovauja lenkų Bydgoščiaus irklavimo klubui, čia kasmet vyksta Lenkijos klubų čempionatas, kuriame mes dalyvaujame. Trasa yra labai gerai pažįstama, aš čia varžybose dalyvausiu 10-ąjį, gal 12-ąjį kartą.
Pirmas rimtas startas buvo 2007 metų Europos čempionate, 2008 m. čia iškovojau kelialapį į olimpines žaidynes, o 2009 m. pasaulio čempionate buvau 7-as.
Naujienas iš Europos irklavimo čempionato praneša Paulius Cubera – sekite mane „Facebook“ tinkle.
Pagal amžių drąsiai galiu dalyvauti ne tik Rio olimpinėse žaidynėse, bet ir Tokijo – tada man būtų 34-eri. Estas Juris Jaansonas laimėjo medalį būdamas jau 43 metų.
– Greita trasa yra palanki jums?
– Galima sakyti ir taip. Kiek esu čia varžybose dalyvavęs – sekdavosi ganėtinai gerai. Čia jaučiamės kaip namuose – netoli Lietuvos, panaši kultūra, papročiai, daug geriau tinka maistas, klimatas, tad mums gal dėl to ir patinka.
– Kas dabar yra jūsų pagrindinis treneris?
– Robertas Tamulevičius, bet jis yra labiau teoretikas, o ne praktikas ir man bando padėti iš mokslinės pusės. To tikrojo trenerio dabar nėra, stovyklose man padeda Mykolas Masilionis ir Virgaudas Leknickas. Mano ilgametis treneris Alfonsas Mikšys, su kuriuo dirbau daugiau nei 11 metų, neseniai mirė.
– Kas leidžia jums dirbti be, kaip pats sakote, praktinio trenerio? Tai lemia patirtis?
– Irklavimas vienvietėje yra specifinis dalykas. Dvivietėje ar keturvietėje gali būti ne pats stipriausias, tačiau reikia jausti savo komandos draugus, turi dirbti, kaip sakoma, lyg šveicariškas laikrodis. Pavyzdžiui, mūsų merginos, Donata ir Milda, fiziškai nėra labai „didelės“, tačiau pasiekia puikių rezultatų, nes viską puikiai daro kartu.
Vienvietėje viską lemia kiti dalykai. Tai skiriasi nuo komandinio irklavimo, čia nereikia sportininkams taikytis prie kitų technikos, reikia tik šlifuoti savo techniką.
Iš tiesų, turiu penkis Europos čempionatų medalius, tad jų jau nesureikšminu, galėčiau jų ir nelaimėti, svarbu kuo geriau pasirodyti pasaulio čempionate.
– Jūsų treneris pasakojo apie taktiką labai stipriai pradėti pirmuosius 500 metrų (irklavimo distancija siekia 2000 m, – aut. past.). Ar tai yra pagrindinė taktika?
– Kiekvienas startas yra kitoks ir ne visada gali padaryti tai, ką suplanuoji pats arba suplanuoja treneris. Treniruotėse tai atlikti yra viena, nes varžaisi su laiku, o per varžybas tu lenktyniauji su lygiais varžovais, kurie gali tiesiog neleisti to padaryti. Žaidimas vyksta visai kitoks.
– Ar daug šiemet pasikeitimų vienviečių varžybose?
– Stengiuosi į varžovus ir jų rezultatus prieš varžybas nežiūrėti – tai išmuša iš vėžių. Pasikeitimų nedaug. Mano rungtyje net po olimpinių žaidynių liko visi tie patys, kai kitose klasėse iširo daug komandų, kūrėsi naujos, ypač moterų, nes jos dažnai po olimpinių žaidynių eina gimdyti vaikus. Pas mane – visi tie patys.
– Tituluotas Vokietijos irkluotojas Marcelis Hackeris šalies čempionate nusileido kitam varžovui. Jo jau nėra tarp stipriausių Europos vienvietininkų?
– Jis dabar sėdo į dvivietę valtį. Tai tituluotas sportininkas, penkis kartus pasaulio čempionas, tačiau niekad nelaimėjęs olimpinių žaidynių. Būdamas 19-os olimpinėse žaidynėse jis laimėjo bronzą, bet po to nėkart nepateko net į finalą. Manau, kad prieš karjeros pabaigą jis nori pamėginti olimpiadoje iškovoti medalį dvivietėje.
– Jūs apie tokius pakeitimus negalvojate?
– Lietuvoje nelabai būtų kaip keistis. Turime nusistovėjusią tvarką, kad Rolandas Maščinskas irkluoja kartu su Sauliumi Ritteriu, dabar yra nauja keturvietė, o aš irkluoju vienvietėje.
– Jums dabar dažnai užduoda šį klausimą: kiek metų dar tikitės varžytis aukščiausiu lygiu?
– Nežinau, pagal amžių drąsiai galiu dalyvauti ne tik Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, bet ir Tokijo – tada man būtų 34-eri. Estas Juris Jaansonas laimėjo medalį būdamas jau 43 metų. Traumų nėra, bet dabar gimus dukrai naktimis ne taip gerai išsimiegu, daugiau pavargstu, tuo pačiu turiu ir kitos veiklos – ne tik irklavimas.
Nėra lengva, bet iki Rio dar tikrai būsiu sporte. Viskas priklausys nuo starto Rio, jeigu nuvažiuosiu į olimpines žaidynes ir būsiu ten koks 15-as – nematau tikslo toliau sportuoti. Labai noriu pasirodyti geriau nei Pekine ir Londone, kur buvau aštuntas. Tikiuosi, kad Rio pavyks būti aukščiau.
– Ko tikitės šiemet Europos pirmenybėse?
– Tikslas yra vėl būti finale ir kovoti su stipriausiais dėl medalių. Pernai pasaulio čempionate buvau 4-as, Europoje – 3-as, labai noriu likti tarp stipriausių.
Iš tiesų, turiu penkis Europos čempionatų medalius, tad jų jau nesureikšminu, galėčiau jų ir nelaimėti, svarbu kuo geriau pasirodyti pasaulio čempionate (jame bus dalijami kelialapiai į Rio, juos gaus 9 sportininkai, – aut. past.). Pernai buvau ketvirtas, norėčiau šiemet vėl būti ne žemesnėje vietoje.
