Šių dienų kolumbai, mosuodami irklais, jau aplenkė garsiojo pirmtako flotilę – užpernai britų keturvietė beveik 3 000 jūrmylių iki Antigvos salos Karibuose nuplaukė per 29 dienas 14 valandų ir 34 minutes. Tiesa, nemažai daliai irkluotojų tada laiko prireikė daugiau negu dvigubai, o tris komandas apskritai teko gelbėti.
Visą plaukimo laiką vandenyne budi gelbėtojų jachtos, kad prireikus galėtų kuo greičiau pasiekti pagalbos reikalingą įgulą. Už tai ir už kitas paslaugas – draudimą, dokumentų įforminimą, visokeriopą informaciją, patarimus, krizės operacijų planą – įgulos moka solidžias sumas – nuo 20 000 Eur (vienvietė) iki 24 500 Eur (keturvietė). Matyt, neatsitiktinai ne vienas irkluotojas, paklaustas, kas sunkiausia žygyje, su šypsena atsakė: Pinigai! Vien valtis kainuoja apie 50 000 Eur. Gyvuoja graži lenktynių tradicija remti įvairius fondus, draugijas, pvz., prieš vėžį, Alzheimerio ligą, iniciatyvas už švarų Atlantą, už vaikų ateitį, tačiau ir šiam kilniam reikalui kiekviena įgula turi rasti dosnių rėmėjų. Be to, norintieji leistis per Atlantą turi išeiti nemažai mokslų ir įgyti jūrų navigacijos, radijo ryšio, išgyvenimo vandenyne, pirmosios pagalbos ir net irklavimo okeane, įskaitant naktį, sertifikatus.
Šiemet į lenktynių Talisker Whisky Atlantic Challenge startą stojo 35 įgulos – septynios vienvietės, tiek pat dviviečių, keturios trivietės, kitos keturvietės. Tiesa, buvo ir dvi įgulos po penkis narius, bet irklų, kaip ir keturvietėje, tik trys poros – trys vyrai irkluos, du ilsėsis kajutėje. Nerimastingas žvilgsnis nejučiomis krypsta į valtis, kuriose šeimininkauja moterys. Dvi keturvietės. Vienoje – jungtinė Šveicarijos ir Vokietijos komanda, kitoje – vien vokietės. Triviečių klasėje – linksmos britės, su kuriomis pavyko pasikalbėti dar išvakarėse. Mo O`Brien, Bird Watts, Claire Allison – mama, dukra ir draugė. Mamai – šešiasdešimt! Ar daug teko kartu plaukioti? Ne. Jūs be galo drąsios moterys. Ne, mes crazy. Moterys ne tik linksmos, bet ir nestokojančios humoro. Ne veltui pasirinko šūkį: Saugokis, Antigvua! Šios panelės jau kelyje!
Santūri, nedalijusi į visas puses šypsenų valtyje tvarkėsi tik vienintelė solo plaukianti moteris šveicarė Gabi Schenkel. Jos širdies skausmas – plastikais užteršti vandenynai. Pasaulio vandenyse šiandien jų plaukioja 96 mln. tonų! Vanduo – mūsų gyvenimo eliksyras, vandenynas – mūsų gyvybės šaltinis. Todėl savo kampaniją už okeanų sveikatą nusprendžiau pradėti plaukdama per Atlantą. Plauksiu viena, bet šis projektas komandinis – raginu visus jungtis į kovą už švarų vandenį.
Neramu buvo ir žiūrint į dvi jaunas ir gražias brites Sarą Brewer ir Anną Prestidge, nors, moterims mielai besišypsant, atrodė, kad joms visai nerūpi, kas laukia jau už kelių valandų. Jos susitiko irklavimo kursuose prieš penkerius metus, tačiau nėra daug kartu irklavusios. Sara, perskaičiusi pirmuosius kažkokios knygos apie panašų žygį puslapius, pajuto: Aš galiu tai padaryti. Laikas parodys. Esu laiminga, priimdama šį iššūkį.
Pirmą kartą varžybų istorijoje plaukia brolis ir sesuo – Anna ir Cameronas Macleanai, taip pat trys broliai škotai irgi Macleanai – Ewanas, James`as ir Lachlanas – ir du broliai belgai Damien’as ir Bernard’as van Durme.
Dar išvakarėse organizatoriai, regis, dėl prastos orų prognozės pradiniame lenktynių etape nukėlė jų pradžią į 10 valandą 30 minučių. Prieš devynias įvyko paskutinis vadinamasis briefingas, ir netrukus drąsieji jūrininkai ėmėsi paskutinių patvarkymų savo valtyse. Tačiau jų dėmesio užteko ir žurnalistams, ir gausybei išlydinčių artimųjų, draugų, palaikymo komandų. Šiek tiek aukščiau tarsi ant molo būrėsi daugybė aistruolių, trykštančiomis emocijomis kūrusių ypatingą išleistuvių atmosferą.
Artėjo pusė vienuolikos ir varžybų direktorius danas Darstenas Heronas Olsenas tarė paskutinius žodžius savo tautiečiams Michaelui Hedegaardui Lyngui, Andersui Norregaardui, Mikkelui Fredensborgui ir Lasse’ui Wulffui Hansenui. Nugriaudėjo nežinia kur esantis pabūklas ir po minutės pirmoji komanda Row for veterans pajudėjo. Krante šūksniai, švilpimas, plojimai susiliejo į neapsakomą džiaugsmo šventę. Tuo metu varžybų direktorius jau prilaikė kitą valtį, bandė apglėbti kiekvieną irkluotoją arba bent jau kartu su gerais linkėjimais paspausti dešinę. Taip kas penkios minutės – pabūklas, naujo šėlsmo krante protrūkis ir pirmieji grybšniai.
Paskaičiuota, kad kiekviena įgula lenktynių trasoje irklais atlieka mažiausiai pusantro milijono grybšnių. Giliausia vieta, virš kurios bus plaukiama – aštuoni su puse kilometro. Tikėtina, kad drąsuoliams teks susidurti su septynių metrų aukščio bangomis. Neabejotina, kad irkline valtimi perplaukusių Atlantą daug mažiau, negu įkopusių į Everestą. Tiesa, kai 1953-iųjų gegužės 29-ąją Edmundas Hillary’is ir Tenzingas Norgay’us įkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę, Atlantas irkline valtimi jau buvo perplauktas prieš 57 metus. Istorinį žygį 1896-aisiais atliko du norvegų imigrantai George’as Harbo ir Frankas Samuelsenas, per 55 paras primityvia be jokios kajutės šešių metrų ilgio valtimi Fox su JAV vėliava perplaukę iš Niujorko į Angliją. Jų plaukimo trukmės rezultatą tik po 114 metų pagerino jungtinė Didžiosios Britanijos ir Farerų salų keturvietė!
Galima spėti, kad yra tiksli transatlantinių žygių statistika, tačiau jokie protokolai negali atspindėti to, kas tų bebaimių nuotykių ieškotojų patirta per visą Atlanto iššūkių istoriją. Jokia aritmetika nesuskaičiuos, kokius pavojus, kiek dramų, psichikos lūžių jiems teko išgyventi.
Tikriausiai vieną sunkiausiai protu suvokiamų plaukimų per Atlantą ištvėrė prancūzų gydytojas Alain’as Bombard’as. 1952-ųjų spalio 19-ąją jis gumine gelbėjimo valtele leidosi į tolimą kelią per vandenyną, norėdamas įrodyti, kad ir sunkiausiomis sąlygomis viską lemia žmogaus dvasios stiprybė. Pasiėmęs maisto tik pačiai juodžiausiai valandai, jei tokia ištiks, jis maitinosi planktonu, gėrė išsunktą iš pagautų žuvų vandenį, daug kartų buvo atsidūręs mirtino pavojaus akivaizdoje. Bombard’as blaškėsi Atlante net 133 paras, tačiau krantą pasiekė.
Knygoje Už borto savo noru, kuri atmintyje įstrigo nuo seniai nutolusios paauglystės, Alain’as Bombard’as tarsi kreipėsi į vandenynų aukas, teigdamas: Aš žinau – jus pražudė ne jūra, jūs mirėte ne iš bado, jūs mirėte ne iš troškulio: siūbuojami bangų ir gaubiami žuvėdrų klyksmo, jūs mirėte iš siaubo.
Žinoma, šiandien Talisker Whisky Atlantic Challenge dalyviams prancūzo aprašyti kataklizmai negresia, tačiau jau įsitikinau, kad palydėtuvių šurmulyje neišsisklaidęs mano nerimas dėl kai kurių įgulų nebuvo bergždžias. Baisu vien pagalvojus apie prognozuotą audrą, nakties tamsoje neįžiūrimas bangas, jūrligę – net ir rekordo siekiantiems atletams užteks rūpesčių. Ką jau kalbėti apie tų dalykų iki tol neragavusias moteris. Kaip jos jaučiasi? Kas vyksta jų valtyse? Šiaip ar taip šiandien, šeštąją plaukimo dieną, kai kurių įgulų greitis, kaip rodo technologijos, yra apgailėtinai mažas – vos trečdalis jūrmylės per valandą. Lyderiai nutolo jau per du šimtus mylių. Kol kas pirmauja britų komanda Fortitude IV: Oliveris Palmeris, Tomas Foley’is, Hugh Gilumas ir Maxas Breetas.
Kaip atrodo, Atlanto reikalai netolimoje ateityje mums taps kur kas svarbesni nei šiandien, kol ten nedalyvauja joks lietuvis. Jau kuris laikas planą rungtyniauti šiose lenktynėse brandina Paulius Paulionis, Gintaro Paulionio, 1994-ųjų rudenį irkline savo darbo valtimi du kartus perplaukusio Baltiją ir nelemtai žuvusio prie kranto ties Preila, sūnus.
2010-ųjų birželį Paulius su bičiuliais Mariumi Norvaišu ir Domantu Laukevičiumi baidarėmis per 80 valandų perplaukė Baltiją – iš Palangos į Elando salą, tad ir į Atlantą jis žvelgia ramiai. Pasak Pauliaus, didysis rūpestis – projekto biudžetas. Kaip tik šią smulkmenėlę Kanaruose ir minėjo ne vienas Talisker Whisky Atlantic Challenge dalyvis.
