Įveikusi finale 100 m krūtine per 1 min. 7,32 sek. R.Meilutytė finišavo septinta, aplenkusi vienintelę varžovę – jamaikietę Alia Atkinson (1 min. 8,10 sek.). Olimpine čempione tapo Lilly King iš JAV (1 min. 4,93 sek.), sidabrą iškovojo rusė Julija Jefimova (1 min. 5,50 sek.), bronza atiteko kitai JAV atstovei Katie Meili (1 min. 05,69 sek.).
Apie 19-metės Lietuvos plaukikės pasirodymą olimpiniame Rio baseine kalbėjomės su buvusiu plaukiku, o dabar Lietuvos premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju sporto klausimais Vytautu Janušaičiu.
– Kas, jūsų nuomone, atsitiko finale?
– Jeigu kalbėsime apie šias olimpines varžybas, manyčiau, kad finale Rūta ėjo „va bank“: ji dar smarkiau bandė pradėti pirmuosius 50 m ir finišuoti taip, kaip visada. Deja, greitesni pirmi 50 m nei pusfinaly ir parengiamajame plaukime jai kainavo daugiau nei 1 sek. antroje dalyje finišuojant. Manau, tai pagrindinė priežastis.
Jeigu kalbėsime apskritai, kodėl nuo 2013 m. ji negerina asmeninio rezultato, tai galbūt įtakos turėjo šiemet rudenį patirta trauma. Be to, iš 15-metės mergaitės ji tapo moterimi – organizme įvyko daug visokių pasikeitimų, galbūt tas nebuvo sukontroliuota. Vizualiai atrodo, kad Rūta labai prisiaugino raumeninės masės, širdis turi varinėti didesnį kiekį kraujo. Tai fiziologiniai dalykai. Manau, tikrai buvo nepataikyta „su forma“.
– Atrankos ir pusfinalio plaukimuose R.Meilutytė rezultatas buvo ketvirtas. Plaukikė sakė, kad turi resursų finalui, nors jos startai neatrodė „lengvi“?
– Mačiau, kad kažkas ne taip. Kaip buvęs plaukikas, matau, kada sportininkui sunku plaukti, matau, kada jis finišuoja nesistengdamas, taupydamas jėgas. Rūta nei kvalifikacijoje, nei pusfinaly tikrai „nesitaupė“. Jeigu ji sakė, kad atiduoda jėgas 90 proc., tai, manau, ji turėjo omeny, kad pirmuosius 50 m gali stipriau pradėti ir pabandyti „išplaukti“ iš 1 min. 6 sek., kas galbūt galėjo lemti bronzą. Tai ir padarė – stipriau pradėjo, bet tas kainavo daugiau jėgų, negu galėjo įsivaizduoti, ir finišuoti buvo žymiai sunkiau.
– Tad prastą pasirodymą Rio lėmė psichologinės bėdos ar pasirengimo klaidos?
– Čia ne psichologija. Buvo kvalifikacija, buvo pusfinalis – ji jau žinojo savo galimybes. Finale taktiškai blogai plaukė ir rezultatas prastesnis. Manau, lemiamas čia buvo pasirengimas.
– Spaudoje daug kritikos pažerta R.Meilutytės treneriui Jonui Ruddui. Gal laikas jį keisti?
– Galima pasiduoti emocijoms ir visiems šaukti – reikia keisti trenerį. Bet dirba ne jis vienas – yra ir salės treneris, svarbu ir mityba – viskas svarbu. Bet su tuo pačiu treneriu J.Ruddu ji tapo olimpine čempione, pasaulio, Europos čempione, treneris ją mato, pažįsta, viskas anksčiau lyg ir buvo gerai. Manau, svarbesnės buvo kitos detalės nei pats plaukimo treneris. Kad laimėtum olimpines žaidynes, vien plaukti neužtenka. Yra kiti veiksniai, labai daug darantys įtakos.
– Praeitais metas pasaulio čempionate Kazanėje R.Meilutytė priešingai nei visi Lietuvoje laukė, iškovojo ne aukso, o sidabro medalį. Ar tai jau buvo pavojaus skambutis, kad darbas vyksta ne taip, kaip turėtų?
– Galbūt. Tam tikrus signalus turėjo matyti ir, neabejoju, matė. Bet, manau, kad visą sisteminį pasiruošimą su klaidų ištaisymu, kurios buvo Kazanėje, sujaukė trauma. Juk nuo rugsėjo iki sausio Rūta negalėjo visavertiškai sportuoti. Po to dar buvo reabilitacija, kol įsivažiuoji, užtrunka. Manau, kad to laiko tikrai pritrūko. Ir pati Rūta užsiminė, kad džiaugiasi, jog išvis galėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nes trauma buvo rimta.
– Jau užsiminėte, kad per ketverius metus pasikeitė R.Meilutytė kūnas, ji augo, brendo. Ar kūno pokyčiai turi didelės įtakos rezultatams?
– Sakyčiau, pačią didžiausią. Žinau tai iš savo patirties, iš aplinkinių, kai pats sportuodamas iki 30 metų, mačiau ne vieną jaunų plaukikų kartą. Ypatingai svarbus tas momentas, kai pradedi bręsti. Vaikinams tai būna apie 18–19 metus. Nėra nė vieno plaukiko, kuris nepraeina tos duobės. Aš pats ją asmeniškai kentėjau porą metų, kai atrodo dirbi dar daugiau, o tavo rezultatai svarbiausiose varžybose negerėja. Po to „pramuša“. Dauguma jaunų plaukikų brendimo amžiuje baigia savo sportinę karjerą, nes psichologiškai pražudo ta duobė, jie nemato prasmės toliau sportuoti. Gal tas momentas irgi turėjo įtakos Rūtai. Sunku pasakyti.
– Ko palinkėtumėte Rūtai?
– Kiekvienas sezonas atneša iššūkių. Linkiu nesustoti, išsikelti tikslus ir judėti į priekį. Potencialas yra. Nenorėčiau galvoti, kad šios olimpinės žaidynės jai paskutinės. Kitais metais pasaulio čempionatas, po to Europos, vėl olimpiada – tas ciklas vėl prasideda ir ketveri metai greitai prabėgs. Begalinės sėkmės, užsispyrimo, padaryti analizes ir judėti toliau.
