R. Gasiūnaitė – linksmo būdo ir veikli mergina iš Kauno. Neatskiriama jos gyvenimo dalis – ne tik krepšinis, bet ir šokiai. Praėjusių metų rugpjūčio 18 dieną jos iniciatyva buvo kuriama speciali šokių programa Kauno „Žalgirio“ arenos atidarymo ceremonijoje prieš rungtynes Lietuva-Ispanija.
Rūta yra tapusi Lietuvos hiphopo čempione, pasaulio disko šokių čempione, įvairių stilių šokių patirtimi ji dalijasi mažaisiais šokėjais.
Šią vasarą, kaip ir kasmet, ji savo atostogas paskyrė Lietuvos krepšinio rinktinei. „Tai pačios geriausios atostogos. Daugelį žmonių iš sirgalių delegacijos matai tik kartą per metus, tų žmonių gerai nepažįsti, tačiau čia mes tampame lyg viena didelė šeima“, – šypsosi ypač daug dėmesio Venesueloje sulaukianti šviesiaplaukė R.Gasiūnaitė.
Specialiai 15min.lt – ne tik šios merginos įspūdžiai iš Karakaso, bet ir tai, koks gyvenimas verda tarp ištikimiausių Lietuvos krepšinio rinktinės aistruolių.
 |
| T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliai |
Nėra taip baisu, kaip grasino
Karakasą pasiekėme trečią valandą dienos. Regis, skridome tūkstantį valandų, kaip nesibaigė ta diena, taip nesibaigė. Ką beveiktum, atrodė vis diena ir diena.
Mums tikrai pasisekė, kad Venesueloje šiuo metu tokios puikios oro sąlygos: kada reikia nulyja, kada reikia išlenda saulė. Pirmąjį vakarą įsikūrėme viešbutyje ir iš karto buvome susodinti pirmajai instrukcijai. Prigrasino, kad čia labai pavojinga, liepė mažiau nei po šešis septynis niekur nevaikščioti, kišenes saugoti, piniginių nenešioti.
Pirmąją dieną nužingsniavome 50 metrų nuo viešbučio, vėliau vis toliau ir toliau išdrįsome nueiti. Iš pradžių tik iki parduotuvės vandens nusipirkti, vėliau ir į autobusą vietinį sėdome. Įsitikinome, kad dienos metu nekyla jokia grėsmė. Aplink pilna policijos su automatais, pagrindiniame bulvare policijos pareigūnai stovi išsirikiavę kone kas penkiasdešimt metrų.
Savo kailiu pajutome, kad Karakase nėra taip pavojinga, kaip buvo pranešta. Bent jau dieną, nes vakare niekur iš viešbučio nekeliame kojos. Jau spėjome pakilti į kalnus ir iš kelių kilometrų aukščio pamatyti, kaip įspūdingai atrodo Venesuelos sostinė. Aplankėme paplūdimį, su laiveliu plaukėme į salą Karibų jūroje. Vilniečių Sėklos grupuotė dar kartą viską suorganizavo nepriekaištingai – atvažiuoji ir nejauti jokio diskomforto.
Savo kailiu pajutome, kad Karakase nėra taip pavojinga, kaip buvo pranešta.
Karakase jaučiamės saugūs, bet to dėmesio baisiai daug visi sulaukiame. Esu šviesiaplaukė, todėl čia man ir švilpia, ir rėkia, ir nuolat fotografuotis kartu prašo. Arenoje net vandens ramiai nusipirkti negaliu, nes vietiniai fotografuoja kas tris sekundes. Blondinę gatvėje sutikti gana sudėtinga, bet kita vertus, skiriasi mūsų rasė, kuri venesueliečiams yra tikra egzotika. Į mūsiškių grupę čia nuolat krypsta smalsuolių žvilgsniai.
Lietuvos rinktinę paliko vietiniai
Venesuelos žmonės paliko labai draugiškos tautos įspūdį. Arenoje net pagalbininkų sulaukėme. Dažniausiai užsienyje per varžybas šeimininkų sirgaliai specialiai siekia tave perrėkti, o čia to nėra. Keli šalia mūsų sėdėję Venesuelos sirgaliai net vėliavą kilnoti padėjo. Tiesa, du draugai tarpusavyje ginčijosi: vienas nori lietuvišką vėliavą kilnoti, o kitas neleidžia, tarpusavyje mušasi.
Kitą dieną po rungtynių su Venesuela žmonės gatvėje stabdė mus ir klausinėjo, kodėl gi mūsų treneris tos minutės pertraukėlės pabaigoje paprašė. Teko jiems paaiškinti, kodėl. Žmonės iš tikrųjų nesuprato tokio poelgio, kilo beprasmiai ginčai. Jie įžvelgė nepagarbą, bet mes paprašėme suprasti mūsų trenerį bei gerbti jo strateginį sprendimą.
Jau po pirmojo mačo gatvėje mus ėmė atpažinti. Iki tol vaikščiojome, bet vietiniai nesuprato, kas mes tokie. Lyg manė, kad iš Brazilijos, o dabar jau šaukia „Lietuva, Lietuva“, rodo savo pačių nuotraukas iš „Poliedro“ arenos.
Tikrai nemaniau, kad arena bus pilna ir rungtynes stebės tokia minia vietinių. Kita vertus, greičiausiai daugelis čia bilietus gauna už dyką. Matėme čia ir ekskursijomis plūdo į areną, ir vaikų grupės, ir karininkai, ir vienodais sportiniais kostiumais vilkinčios vaikinų grupės.
Tiesa, venesueliečių palaikymas buvo gana keistokas. Kuomet vienu metu visi rėkia – įspūdis tikrai neblogas, tačiau jie neturi jokių skanduočių, dainų. Tiesiog šaukia. Kai išgirdo, kaip garsiai mes palaikome savo komandą, minia bandė neatsilikti. Visgi, kai liko šešios minutės, žmonės ėmė skirstytis. Manau krepšiniu jie domisi minimaliai, bet kadangi yra karšto būdo, gali užkurti tikrą pirtį varžovams.
Atsirado ir išsišokėlių
Tų žmonių, kurie važinėtų su rinktine metai iš metų, čia Venesueloje yra apie pusę. Jaučiasi, kad ne visi nauji žmonės žino mūsų tvarką, yra tokių, kurie išsišoka.
Žinant, kad važiuoji su Lietuvos krepšinio rinktine, negali vežtis nei „Žalgirio“, nei „Lietuvos ryto“ marškinėlių. Juk važiuoji palaikyti Lietuvos krepšinio rinktinę. Bet atsirado tokių, kurie iš ryto eina pusryčiauti su „Lietuvos ryto“ marškinėliais. Tiek vienos, tiek kitos komandos gerbėjai labai greitai nusodina tokį aistruolį ir gražiai paprašo nueiti persirengti. Tuo ir skiriasi tie, kurie atvažiuoja pirmą kartą ir tie, kurie su komanda keliauja daugelį metų. Čia yra kelionės dėl Lietuvos. Niekada nekyla jokių pykčių dėl palaikomų komandų, čia visi serga už Lietuvą.
 |
| T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliai |
Kai važiuoji sirgti už Lietuvą, negali sėdėti sudėjęs rankų. Negali sakyti: aš čia neplosiu, netampysiu vėliavos, ar nemušiu būgno. Tokių minčių būti negali. Jeigu tau duota užduotis kelti tokią ar tokią vėliavą, ar laikyti vėliavos kampą, nors ir stovėsi ne prie visų, tu turi tą daryti. Čia kiekvienas turi savo užduotį.
Aš šiuo metu atsakinga už vėliavas, kurias išsidėliojame prieš varžybas. Apsitariame, kada kurią vėliavą keliame, kurį kampą laikome, pasiskirstome, kada ir kur nuleidžiame. Vėliavos turi sklandžiai nusileisti ir vėl sugrįžti taip, kad vėl būtų galima nesunkiai jas ištiesti. Jeigu to organizuotumo nebūtų, būtų sudėtinga. Žinoma, pagrindinį vaidmenį atlieka vilniečių Sėklos grupuotė. Jie viską sudėlioja, sutvarko, sudiktuoja ir surikiuoja.
Išsiveš šiltus įspūdžius
Nežinau ar norėčiau sugrįžti į Venesuelą. Tai ta vieta, kurią pakanka pamatyti vieną kartą. Tai – sovietinė šalis, o sovietizmas mūsų netraukia. Galbūt todėl, kad mūsų šalis tą yra iškentusi.
Savo kailiu pajutome, kad Karakase nėra taip pavojinga, kaip buvo pranešta.
Gerų žodžių nepagailėčiau žmonėms, kurie spinduliuoja nuoširdumu, maistui, kuris išties puikus. Gamta nėra pritaikyta turizmui, bet žavi savo natūralumu. Mus kalbina ir tie, kurie supranta tik ispaniškai, vietiniai nuolat palydi šypsenomis. Žavi ir smulkmenos – stebint kaip kažkas lipa į palmę ir ieško ten kokoso.
Regis ir mes vietiniams palikome gerą įspūdį. Venesuelietis gidas, kuris čia rūpinasi mumis, jau tapo tikru Lietuvos krepšinio gerbėju. Išsidažo mūsų trispalvėmis spalvomis, kilnoja vėliavas, net savo draugus ir artimuosius atsivedė padėti mūsiškiams.
Dabar tetrokštame vieno – olimpinio kelialapio ir galimybės pratęsti krepšinio vasarą Londone.
