- Martynai, 11 iš 16 tritaškių. Vadinasi, komanda gali pataikyti?
- Būna. Kartais krenta, kartais ne. Visi žino, kad mes galime pataikyti, tiesiog galbūt tas pasiruošimas dar buvo, kelionės ir visa kita. Tikėkimės, kad ir toliau pataikysim.
- Paskutinėse rungtynėse su britais vėl buvo dvi skirtingos pusės. Kas pasikeitė antroje pusėje?
- Manau, kad mes užpykome ant savęs, nes galbūt to noro ir buvo, bet viskas nėjo ir atrodo lyg teisėjai ne į mūsų pusę kažkaip švilpė. Tiesiog tas toks sportinis pyktis sukilo per pertrauką ir žinojome, kad nebėra kur trauktis, kad reikia laimėti. Ir viskas. Ir kai su tuo tokiu nusiteikimu žaidžiame, aš manau, tikrai galime prieš visus laimėti.
- Ar daug treneris keikėsi per didžiąją pertrauką?
- Keiktis nesikeikė. Niekas nesikeikė. Tiesiog buvo pasakyta, ką reikia daryti, kokias klaidas sumažinti, ką pagerinti, ir tai padarėme.
- Ar iš Hjustono išvykstate linksmesnėm nuotaikom nei atvykote?
- Aš prisijungiau prie komandos tik praktiškai Hjustone, tai negaliu pasakyti, kaip ten viskas buvo. Bent jau aišku smagu, kad laimėjome šitą pergalę, kad antroje pusėje tas žaidimas geresnis buvo. Dar turime porą dienų, porą treniruočių bus Venesueloje ir tikimės, kad eisime teigiama reikiama linkme.
- Šįkart buvo truputį mažiau ginčų. Šnekėjotės dėl to ar tai pavyko savaime?
- Visą laiką tų ginčų būna, nes kai žaidi krepšinį, tai visą laiką kažkokia žaidybinė situacija būna, kažkas kažkam pasako ar ką, bet tai čia, manau, normalu. Aišku, jų mažinti kuo labiau reikia ir ypač, kad tie ginčai nebūtų tokie, kaip pasakyti, kritiški, kad kažkam įgelti. Būna, kad kartais reikia pasakyti kažką. Nemanau, kad čia didelė problema – viskas išsisprendė ir nieko blogo čia nebus.
- Ar jau įsibėgėjai ir vėl pripratai žaisti po daugiau nei 20 minučių?
- Po truputį. Reikia priprasti prie tų kamuolių, nes aš jų metus nelietęs. O šiaip sakau, aš juk nepamiršau, kaip žaisti tą krepšinį – visą gyvenimą žaidi. Komandos braižas yra, pripranti prie tų derinių po truputį, prie to ritmo kitokio, prie žaidimo stiliaus ir po truputį įsilieji.
 |
| T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuotr./Lietuvos krepšinio rinktinė |
- Kiek procentų tą braižą pavyksta įgyvendinti? Jei būtų nekritę tritaškiai, įveikti britus būtų buvę sunku?
- Galbūt. Nežinau, procentais tikrai nevertinsiu, nes neįsivaizduoju, bet sakau, judam ta linkme ir žiūrėsime, kaip viskas bus. Tikiuosi, kad ta kreivė kils, nesakau, kad bus lengva, tikrai nebus Venesueloje, nes išvažiuojame, ten bus ir sirgaliai svetimi, teisėjai neaišku kaip švilps ir, kaip pasakyti, vos ne visas pasaulis prieš mus, bet turime surasti tokią vienybę, tą sportinį pyktį, kurį mes atradome rungtynių su britais antroje pusėje, ir žaisti su tuo.
- Didžiąją dalį taškų pelnei aikkštėje būdamas kartu su Deividu Dulkiu. Ar tai reiškia, kad vienas kitą suprantate itin gerai?
- Galbūt gerai susižaidėme, vienas kitas ekstra pasas buvo. Deivis tikrai geras žaidėjas, manau, jis tikrai yra geroj formoj ir tuo laiku, kurį gauna, tikrai neblogai naudojasi. Žiūrėsime, kaip viskas bus, bet viskas kol kas neblogai.
- Nesant Simui Jasaičiui pačiam teks daugiau gintis puolėjo pozicijoje. Ar esi tam pasirengęs?
- Reikės gintis, tai reikės. Ne pirmas kartas ir tos gynybinės užduotys. Visą laiką kas yra prašoma, tą bandau daryti. Aišku, prieš kokį Kirilenką ar aukštesnius ir stipresnius trečius numerius tikrai sunkiau ir galbūt tada treneris jau Liną statys trečiu numeriu, bet sakau, nieko jau negalime pakeisti, yra situacija, kokia yra. Simo neturime dabar, tai teks verstis taip.
