Š.Jasikevičius neslepia, kad yra žmogus, gerai apgalvojantis kiekvieną sprendimą. Dabar jo mintyse – Lietuvos krepšinio rinktinė, bet kas laukia kitą sezoną, nežino ir pats įžaidėjas.
Jis turi du pasirinkimus – tęsti profesionalaus sportininko karjerą arba kabinti batelius ant vinies ir imtis trenerio darbo duonos.
„Šiuo metu man būtų tikrai sunku atsisveikinti su krepšiniu, ypač po tokio visai neblogo sezono. Žaisti dar norisi, tik gyvenimas kartais priverčia priimti įdomius sprendimus“, – kalbėjo žaidėjas.
Niekam ne paslaptis, kad žiniasklaidos atstovams bendrauti su Š.Jasikevičiumi ne visada būna paprasta. Šįkart, būdami su Lietuvos krepšinio rinktine Hjustone, iš nacionalinės komandos senbuvio sulaukėme atviro ir išsamaus bendravimo. Specialiai 15min.lt – įžaidėjo pokalbis apie rinktinę, kuri vis dar nespėjo adaptuotis anapus Atlanto, dėmesį, kuris motyvuoja, Arvydą Sabonį ir jo įtaką komandai, futbolą, gandus dėl „Žalgirio“ ir tai, kas Šarūnui neduoda ramybės – apie sprendimą dėl ateities.
– Po klubinio sezono svarbiau atsigauti fiziškai ar psichologiškai? – paklausėme Š.Jasikevičiaus.
– Visada sunkiau psichologiškai. Dar fiziškai gali tempti, bet jeigu esi psichologiškai pavargęs, tuomet bus nekas. Sunku ir fiziškai, bet vėlgi sąlygos vienodos visiems – visi pavargę, o kitoms komandoms taip pat reikia važiuoti į Venesuelą, tad čia nėra pasiaiškinimas. Jeigu jau psichologiškai blogai, tuomet ir yra labai blogai.
– Ar po sezono pavyko bent šiek tiek atsipūsti?
– Minimaliai, bet kaip yra, taip. Kuo daugiau apie tai galvosi, tuo bus sunkiau.
– Vakar treneris minėjo, kad treniruotėje buvote vangoki. Ar šiandien aklimatizacijos poveikis jau praėjo?
– Tikrai nepraėjo ir nemanau, kad taip greitai praeis. Sako, kad per aštuonias dienas jau gali atsigauti, bet aš manau, jog su kiekviena diena bus lengviau. Dabar yra sunku, labai. Atsikeliame vidury nakties, kai kurie dar dieną skundžiasi. Aš jau dabar sėdžiu pavargęs, po treniruotės norisi miego.
 |
| T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuot./Šarūnas Jasikevičius |
– Lietuvoje stebėjote abejas draugiškas rungtynes, kurios Lietuvos rinktinei nebuvo labai sėkmingos. Ar tai kelia nerimą?
– Ir taip, ir ne. Daug bandėme, daug eksperimentavome ir daug jaunų žaidėjų išbandėme. Pavyzdžiui, Makedonija žaidė su šešiais, septyniais žaidėjais. Nei jie kažką kaitaliojo, nei ką. Jie net nelabai turi jaunų žaidėjų, atsivežė du jaunus, tačiau jie prasėdėjo ant suolo. Mūsų žaidėjai žaidė visi. Negerai, kai pralaimi. Ir nėra gerai, kad mums įmetė daug lengvų taškų. Reikia tai pagerinti, bet ar pavyks, žiūrėsime kitą savaitę.
– Kokį jums įspūdį palieka komandos naujokai – Antanas Kavaliauskas, Adas Juškevičius, Deividas Dulkys?
– Normaliai, kiek jie gali, tiek žaidžia. Sunku spręsti, nes Adas Juškevičius gerai per pirmas rungtynes žaidė, paskui gal sunkiau... Dabar visi esame pasiruošimo procese, visi stengiasi. Bent jau per treniruotes naujokai gerai atrodo.
Apskritai mes lietuviai per pasiruošimą labai prastai atrodome, todėl to nerimo yra ir bus.
– Išskyrus naujokus, kiti žaidėjai gana gerai vienas kitą pažįsta. Kiek tarpusavio ryšiai padeda esant laiko stokai?
– Dar dabar mes vangūs. Susirinkome skirtingais laikais – vieni anksčiau, kiti vėliau. Dabar jau esame kartu, bet dar vyksta aklimatizacija. Dar reikia laiko, bet aš manau, kad jau Venesueloje pasieksime gerą sportinę formą. Pavyzdžiui, Rimantas Kaukėnas ką tik prisidėjo, tad vėlgi sunku – naujas žmogus, nauji deriniai. Ir Jonas ilgai nežaidęs. Mums dar reikia laiko. Apskritai mes lietuviai per pasiruošimą labai prastai atrodome, todėl to nerimo yra ir bus. Duok dieve, kai ateis Venesuela, viskas pagerės.
– Ruoštis toliau nuo Lietuvos galbūt šiek tiek lengviau, nes praėjusiais metais sulaukėte didžiulio dėmesio, kuris galėjo trikdyti.
– Ne, mes jau daug metų už Lietuvą žaidžiame ir to dėmesio visada sulaukdavome. Dėmesys negali trikdyti, nes turi su tuo susitvarkyti. Galbūt jaunesniems žaidėjams yra sunkiau, bet dėmesys turi pavirsti į motyvaciją, didžiulis stimulas yra toks dėmesys. Gerai, kad domisi. Tuo ir esame išskirtinė valstybė, kad daug dėmesio yra. Tai skatina mūsų jaunimą ir kitas kartas.
– Vakar stebėjote NBA finalą. Sirgote už Lebroną Jamesą?
– Sirgau už Oklahomą. Nelabai išėjo, kaip ir su kitomis komandomis, už kurias šiemet sirgau tiek krepšinyje, tiek futbole. Ką buvo galima pralošti, tą pralošiau.
– O futbole, už ką sirgote?
– Už Barseloną, už Mančesterį.
 |
| T.Tumalovičiaus/Krepšinio širdis nuot./Šarūnas Jasikevičius |
– O kurią rinktinę palaikote Europos futbolo čempionate?
– Angliją. Dar anglai lieka, va su anglais šiemet galime išlošti, nes visame sporte – tik nesąmonės, tai gali ir anglams būti gerai. Arba ne, kaip visada...
– Su rinktine šiemet šiek tiek sportuoja ir Arvydas Sabonis. Ką jo žaidimas duoda krepšininkams?
– Jis tik per vieną treniruotę padavė kelis pasus, todėl nemanau, kad jis dirba su rinktine. Kadangi jis šalia tai tik stimulas mūsų centriukams. Jis pabendrauja su jais, jiems įdomiau. Gerai, kad jis yra šalia, nes Arvydas – didžiausias autoritetas, koks gali būti Lietuvos krepšinyje. Aš įsivaizduoju, kad Jonui turėtų būti labai gerai. Jie bendrauja, tai tik pliusas, žinoma.
Gerai, kad jis yra šalia, nes Arvydas – didžiausias autoritetas, koks gali būti Lietuvos krepšinyje.
– Ne pirmus metus girdime kalbas, kad esi siejamas su Kauno „Žalgiriu“. Dabar tos kalbos vėl pasklido. Ar jos yra realesnės nei anksčiau?
– Aš visada sakau, kad jūs neklausykite tų kalbų. Aš pats paskaitau ir pasijuokiu. Iš agento sulaukiu kitokių kalbų. Taip, mes kalbamės, nes tai yra vienas iš variantų, bet negaliu kažko sakyti, nes tik dar daugiau kalbų paskleisiu. Aš galvoju taip: arba krepšinyje yra oficialu, arba nėra nieko.
– Vis dėlto profesionaliai žaisti krepšinį norėsite ir kitą sezoną?
– Nežinau. Jūs žinote apie mano situaciją su „Panathinaikos“ klubu, su kuriuo kalbėjome dėl trenerio darbo. Dar reikia apsispręsti. Nežinau, kaip atsakyti į jūsų klausimą. Bet šiuo metu man būtų tikrai sunku atsisveikinti su krepšiniu, ypač po tokio visai neblogo sezono. Žaisti dar norisi, tik gyvenimas kartais priverčia priimti įdomius sprendimus.
– Pokalbiai su „Panathinaikos“ klubu dar tęsiasi?
– Kažkas dar vyksta. Daugiau šita tema nelabai norėčiau kalbėti, bet ji dar nėra išsemta. Pirmiausia reikia man pačiam nuspręsti, į kurią pusę eiti. Lyg ir norėčiau dar žaisti, bet velnias žino, kaip čia bus.
– Su profesionaliu krepšiniu ir nacionaline rinktine atsisveikintumėte vienu metu?
– Nežinau. Jeigu atvirai, negaliu atsakyti į šitą klausimą.
Lyg ir norėčiau dar žaisti, bet velnias žino, kaip čia bus.
– Paprastai tarpsezoniu neskubate apsispręsti dėl ateities. Taip bus ir šiemet?
– Esu iš tų žmonių, kurie labai ilgai galvoja, persigalvoja. Nemanau, kad šiemet bus kitaip. Galbūt tiek mąstysiu, kol galiausiai reikės tiesiog kapeiką mesti, ir viskas.
– Skaudu buvo sužinoti, kad treneris Željko Obradovičius palieka „Panathinaikos“ gretas?
– Taip. Kiekvienais metais girdėdavosi kalbų apie jo išėjimą, bet jis tikrai darydavo viską, kad liktų klube. Žinau, kad jis tikrai myli šį klubą, o klubas, sirgaliai – jį. Manau, Ž.Obradovičiaus pasitraukimas bus skausmingas ne tik man, bet ir daugeliui žaidėjų, kurie dirbo su juo daug metų. Ne tik treneris dėl „Panathinaikos“ atsisakydavo pelningesnių pasiūlymų – žaidėjai darydavo lygiai taip pat. Ryšys buvo labai geras. Faktas, kad dabar klubui bus labai sunku.
– Jūsų nuomone, ar yra Europoje trenerių, prilygstančių Ž.Obradovičiui?
– Nežinau. Sunku jį lyginti su kuo nors kitu. Ir jo rezultatai, ir profesiniai santykiai su žaidėjais yra aukščiausio lygio. Man pačiam jis yra akivaizdžiai geriausias iš visų trenerių, su kuriais esu dirbęs.
