Oksana Masters gimė 1989 metų birželio 19 dieną Chmelnickio miestelyje, mažiau nei 400 kilometrų į pietvakarius nuo Černobilio.
Nors mergaitė gimė praėjus trejiems metams po katastrofos, ji buvo paveikta radiacijos.
„Aš gimiau sveika, bet turėjau ženklių defektų. Turėjau po šešis pirštus ant kiekvienos kojos, o ant rankų – penki pirštai, bet nė vieno nykščio. Mano kairioji koja buvo 15 cm trumpesnė nei dešinė. Abejoms kojoms trūko kaulų, o mano kairioji koja nesilaikė vietoje“, – savo puslapyje pasakojo O.Mastars.
Biologiniai tėvai paliko Oksaną, kuriai reikė daug medicininės pagalbos ir priežiūros. Tėvai sutiko, kad dukra būtų įvaikinta kitų, bet pirmuosius septynerius su puse metų mergaitė savo gyvenime praleido trijose skirtingose vaikų namuose.
„Kai buvau 5-7 metų, buvau prievartauta kone kasdien“, – sakė O.Masters per video interviu „The Players Tribune“.
Mergaitei tekdavo su draugėmis vogti duoną, nes jos dažnai būdavo alkanos. Vieną naktį mergaitės buvo pagautos, bandydamos nušvilpti duonos. Oksanos draugė buvo sumušta mirtinai.
„Koridoriai name buvo ilgio ir tamsūs, tai kėlė baimę. Buvo taip šalta, kad kvėpuojant oras garavo. Aš pamenu naktis. Daugiausiai blogų dalykų nutiko naktį“, – sakė O.Masters.
Nauja mama
Oksana buvo išgelbėta, kai Ukrainos vaikų namų ją perėmė ir įsivaikino amerikietė moteris. Savo vaikų neturėjusi Gay Masters tapo Oksanos motina.
„Aš ruošiausi įsivaikinti kūdikį, bet kai pamačiau juodai baltas tos mažos mergaitės nuotraukas ir jos žibančias akis, supratau, kad ji turi būti mano dukra“, – interviu „The Courier“ pasakojo Gay Masters.
Oksanai buvo pranešta apie naująją mamą, kai Ukrainos valdžia kaip tik uždraudė įsivaikinti užsieniečiams.
Tačiau Gay Masters nenuleido rankų, nors įvaikinimo agentūra siūlė jai priimti vaiką iš Rusijos.
„Žinojau, kad Oksana bus mano dukra, – sakė amerikietė. – Žinojau, kad jos globėjai parodė jai mano nuotrauką ir pasakė, kad aš atvyksiu jos pasiimti.“
Gay Masters įveikė daug biurokratinių kliūčių per dvejus metus, kol išsivežė Oksaną iš Ukrainos. Visą tą laiką maža mergaitė laukė, kol nauja mama atvyks ir ją pasiims į savo namus.
Jei Oksana ką nors padarydavo blogai, vaikų namų auklėtojos iškart pareikšdavo, kad amerikietė moteris nenori blogos mergaitės ir neatvyks.
Tačiau ji atvyko. Oksana miegojo, kai Gay Masters priklaupė prie dukros lovos.
Kai Oksana atmerkė akis, ji atpažino veidą priešais.
„Aš žinau, kas tu tokia. Tu mano mama“, – pasakė Oksana.
Siaubingos naktys
Prisitaikyti naujuosiuose namuose nebuvo paprasta iš pradžių.
„Viskas buvo taip gerai, tarsi rojuje. Manimi rūpinosi, gavau maisto, turėjau mamą, jaučiausi mylima. Bet buvo dalykų, prie kurių man buvo sunku įprasti. Ne todėl, kad tai nebuvo gerai, bet todėl, kad viskas buvo taip prastai anksčiau“, – pasakojo O.Masters.
Viena blogybių buvo miegas.
„Miegojimas vaikų namuose buvo persipynęs su išnaudojimu. Kai gavau naujus namus ir patogią lovą, tai nepadėjo. Aš nekenčiau miego. Skamba keistai, bet pirmoji mano lova man buvo per patogi. Turėjau miegoti ant grindų. Taip buvo, nes turėjau psichologinių traumų“, – pasakojo O.Masters.
Jos kairioji koja buvo amputuota virš kelio, kai jai buvo devyneri. O dešinioji koja – dar po penkerių metų. Prireikė ir kelių abiejų rankų operacijų.
Iš pradžių su nauja motina gyvenusi Bafale, paskui abi persikėlė į Luisvilį, kai Oksanai buvo trylika.
Pajautė laisvę sportuodama
Būdama trylikos O.Masters susidomėjo sportu, o ypač irklavimu.
„Būdama vandenyje pradėjau kitaip pajausti laisvę, – pažymėjo ji. – Greitai suvokiau, kad kuo daugiau treniruojuosi, tuo greičiau tampu stipri ir greita bei galiu labiau kontroliuoti tai, ką darau.“
2011 metais O.Masters sutiko savo irklavimo partnerį Robą Jonesą. Amerikietis buvo netekęs abiejų savo kojų per tarnybą Afganistane. Nuo pat pirmųjų mostų, jiedu pasijautė lyg šokdami drauge.
„Mūsų treneris juokavo, kad atrodome lyg būtume irklavę kartu metų metus“, – šypsojosi O.Masters.
2012 metais ji ir R.Jonesas iškovojo bronzą Londono paralimpinėse žaidynėse.
Pasipylė kiti medaliai
O.Masters turėjo atsisakyti irklavimo dėl nugaros traumos. Tada ji pradėjo bandyti slidinėjimą ir biatloną.
Po daugiau nei metų treniruočių, O.Masters pateko į JAV paralimpinę komandą Sočio olimpinėms žaidynėms.
Iš ten O.Masters sugrįžo namo su dviem olimpiniais medaliais, laimėtais slidinėjimo varžybose – sidabru 12 km ir bronza 5 km lenktynėse.
Po Sočio žaidynių O.Masters išmėgino ir rankomis varomą dviratį bei varžėsi 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinėse.
Ji planuoja lenktyniauti šioje sporto šakoje ir šiais metais Tokijo paralimpinėse.
„Man patinka nauji iššūkiai, aš spaudžiu save iš komforto zonos. Tikiu, kad su adekvačia parama, sunkiu darbu, pasišventimu ir pasitikėjimu visi gali pasiekti svajonių išsipildymo“, – pabrėžė O.Masters.
O.Masters taip pat dalyvavo ir 2018 metų Pjongčango paralimpinėse žaidynėse.
Ten ji iškovojo pirmąjį paralimpinių žaidynių aukso medalį. Ji laimėjo aukso medalius 1,1 ir 5 km slidinėjimo sėdomis varžybose bei bronzą 12 km distancijoje. Penkių medalių komplektą Pietų Korėjoje papildė 6 ir 12,5 km biatlono varžybose laimėti sidabro apdovanojimai.
„Sportas padėjo man priimti geriau savo kūną, suvokti, kad jis gali daugiau nei kad negali“, – pažymėjo O.Masters.
Viena svajonė
O.Masters teigė svajojanti vieną dieną susitikti su savo biologiniais tėvais.
Ji teigė, jog dabartinė motina išmokė prisiminti, bet gebėti atleisti.
„Anksčiau aš jų labai nekenčiau. Stebėjausi, kaip kažkas taip galėjo su manimi pasielgti. Kodėl jie pagimdė mane ir paliko visiškai vieną? Ką aš padariau bloga? Tačiau dabar aš suprantu, kad viskas yra labiau komplikuota. Yra daugybė dalykų iš jų pusės, kurių aš nežinau. Jie neturėjo daug pinigų, jie tik bandė išgyventi savaip“, – svarstė O.Masters.
Nepaisant visų patirčių, O.Masters dėl jų nesigaili: „Žinau, kad galiausiai man pasisekė: tai, kas man nutiko, nuvedė prie dabartinio gyvenimo.“
