14 sezonų NHL žaidęs D.Kasparaitis buvo pirmasis Lietuvos ledo ritulininkas, išgarsėjęs pasaulyje. Jis dalyvavo net ketveriose žiemos olimpinėse žaidynėse ir iškovojo tris olimpinius medalius. Visus – po SSRS ir Rusijos vėliava.
Tačiau prieš visiškai atsisveikindamas su ledo rituliu lietuvis nusprendė sudalyvauti Kaune vykstančiame čempionate ir išbandyti Lietuvos rinktinės marškinėlius.
– Koks jausmas sugrįžti į Lietuvą?
– Puikus. Kiekvienais metais čia sugrįžtu aplankyti mamos ir tėčio. Tiesa, mano tėtis praėjusiais metais mirė. Tačiau visada sugrįžęs į Lietuvą žaidžiu ledo ritulį – kas ir prekybos centre. Tai mano tradicija.
– Kaip jautiesi atstovaudamas Lietuvos rinktinei?
– Aš čia gimiau, užaugau ir žengiau pirmuosius žingsnius ledo ritulyje. Visada norėjau atstovauti Lietuvai, o dabar ši svajonė pildosi. Iš pradžių tai buvo tik idėja, o dabar jau realybė. Didžiuojuosi savimi, kad tai išpildžiau. Džiaugiuosi, kad mano žmona ir vaikai supranta, kiek daug man tai reiškia. Mano žmona žiūri mano pasirodymą ir neatsistebi, kad aš vis dar galiu žaisti, nors man jau beveik 46.
– Ir kaip sekasi dalyvauti šiame čempionate Kaune, būnant beveik 46-erių?
– Tai sunku. Aš vis dar geros formos ir daug treniruojuosi. Aš numečiau svorio, bet žaidimo greitis yra žaidimo greitis. Aš nebe esu jaunas žaidėjas, tačiau bandau pasirinkti sau poziciją ir kol kas neblogai sekasi. Manau, tai lengviau, kai turime tokią puikią komandą su daug talento puolime. Mes esame labai arti nugalėtojų titulo. Tikiuosi, kad svajonė išsipildys ir tada jau galėsiu tikrai eiti į pensiją.
– Tai jūsų niekas neįkalbės kitais metais pabandyti laimę IA divizione?
– Ne, mano paskutinės rungtynės bus šį šeštadienį. Tai jaunų žaidėjų žaidimas, o aš tiesiog norėjau sužaisti vieną turnyrą už savo šalį. Aš turiu sutelkti savo dėmesį į savo karjerą nekilnojamame versle ir auginti šešis vaikus. Tai dariau 9 metus ir noriu tai toliau daryti. Kai grįžti atgal ir vėl tampi atletu, supranti, kad yra daug atsakomybių. Aš pasiilgau ledo ritulio, bet ne to netikrumo prieš kiekvienas rungtynes. Nepasiilgstu to streso, kai nežinai kiek ir kaip žaisi. Man patinka žaisti Majamyje. Ten aš esu geriausias žaidėjas.
– Jūsų varžovas Majamyje yra ir Dainius Zubrus. Ką jis pasakytų apie jūsų pareiškimą, kad esate ten geriausias žaidėjas?
– Jis tikriausiai galvoja, kad yra geresnis už mane. Bet jeigu rimtai, Zubrus yra legenda, kuris už savo šalį žaidė ilgiau nei aš. Jis man daug padėjo šiais metais. mes kartu treniravomės ir jis mane motyvavo. Aš į tai žiūrėjau rimtai, bet ne taip rimtai, kaip jis. Jis jaunesnis ir karjerą baigė tik prieš keletą metų.
– Mačiau, kad treniravotės su „New York Rangers“ marškinėliais ir „New York Knicks“ šortais. Niujorkas jums dar brangus?
– Aš ten pirmą kartą nuvykau 1992 metais. Mano pirma komanda buvo „New York Islanders“ ir Niujorke gyvenau iki 2007 metų. Net kai žaidžiau Pitsburge, kiekvieną vasarą praleidau Niujorke ir ten sutikau savo žmoną. Aš palaikau „Knicks“. Vieną kartą niujorkietis – visada niujorkietis.
– Jau NHL debiuto metu pasižymėjote kaip kietas fiziškai žaidėjas. Kada toks žaidimo stilius pradėjo vystytis?
– Manau, kad jau vaikas buvau labai agresyvus. Kai tik pradėjau čiuožti, treneris mane pastatė į gynybą, nes labai mėgau stumdytis ir nekenčiau pralaimėti. Aš tiesiog toks buvau, nes man reikėjo daug iškęsti vaikystėje. Kai žaidžiau Lietuvoje, aš buvau dvejais metais jaunesnis už kitus žaidėjus. Rusijoje taip pat turėjau įsitvirtinti. NHL mane tokį ir matė – kaip fiziškai stiprų gynėją, todėl ir turėjau taip žaisti.
– Kuris treneris jums padarė didžiausią įtaką?
– Mano pirmasis treneris Elektrėnuose Aleksejus Nikoforovas. Pirmus trejus metus aš daug čiuožinėjau ir jis padarė pamatą mano karjerai. Kai nuvykau į Maskvą man buvo 16 ir Vladimiras Jurzinovas suteikė šansą jauniems žaidėjams. Mano pirmasis treneris NHL Alas Arbouras man buvo kaip tėvas ir legenda.
– Kuris varžovas buvo sudėtingiausias?
– Buvo labai sunku žaisti prieš Peterį Forsbergą. Taip pat Ericą Lindrosą, Johną LeClair ir Mikaelį Renberį.
