„Sezonas man baigėsi mažiausiai pusantro mėnesio anksčiau, nei planavome su treneriu. Kitiems kalnų slidininkams – taip pat. Skaudžiausia, kad man pritrūko vienos dienos iki svarbiausio metų starto, kuriam tikrai buvo labai gerai pasiruošęs“, – krimtosi Andrejus Drukarovas.
Geriausias Lietuvos kalnų slidininkas nuo kovo vidurio gyvena Šveicarijos kalnų kaimelyje Andermate, į kurį pastaraisiais metais užsukdavo tik aplankyti čia įsikūrusios mamos. Nors nuo jų būsto iki keltuvo į slidinėjimo trasas – vos pora dešimčių metrų, A.Drukarovo sportinis inventorius guli nejudinamas – pasaulį surakinęs koronavirusas sugriovė beveik visų planetos sportininkų planus.
„Snow Bees“ klubo narys A.Drukarovas lemtingą žinią apie tai, kad sezonas baigtas, išgirdo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kovo 11-ąją, likus vos keliolikai valandų iki svarbiausio metų starto – pasaulio jaunimo čempionato Norvegijoje didžiojo slalomo rungties lenktynių.
„Jau buvo apie pusė dešimtos vakaro, ruošiausi miegoti. Staiga mano treneris gavo SMS žinutę, kad 22 val. turi būti susirinkime infocentre, kur vykdavo visi posėdžiai. O iš ten jis parašė – viskas atšaukiama, čempionatas stabdomas. Nežinojau, kur dėtis, buvau priblokštas. Dar tą dieną visi ramiai treniravosi, vyko merginų didžiojo slalomo varžybos, gyvenome tame pačiame viešbutyje. Buvo didelė bendra slidžių ruošimo palapinė. Ir staiga – viskas nutraukiama. Šakės.
O juk turėjau startuoti 23-ias – tokį numerį gavau, nes prieš čempionatą labai smarkiai pasigerinau reitingą. Pernai mano numeris buvo 75-tas. Su tokiu nieko nepasieksi. Visai kita – su 23-iu. Turėdamas tokią aukštą starto poziciją jau galėjau kovoti dėl patekimo į dešimtuką ar penkioliktuką“, – vakarą, kai išgirdo visus planus nubraukusią naujieną, prisiminė 20-metis olimpietis.
Jau kitą dieną A.Drukarovas sėdo į lėktuvą ir parskrido į Ciūrichą, o iš čia atskubėjo į Anermatą, nors beveik visą sezoną gyveno Italijoje, Bormijuje.
– Kodėl nusprendei grįžti į Šveicariją?
– Todėl, kad čia turiu sveikatos draudimą. Be to, ir mama norėjo, kad grįžčiau.
Mano treneris Corrado Castoldi su pora auklėtinių dabar Švedijoje, treniruojasi. Nes ten nėra jokio karantino, viskas veikia. O aš gyvenu vos 20 metrų nuo keltuvo, bet negaliu treniruotis. Beje, Šveicarijoje ne tokios griežtos sąlygos, kaip Italijoje ar Ispanijoje. Čia niekas nedraudžia vaikščioti gatvėmis, galima ir sportuoti, tik negalima būriuotis didesnėmis nei penkių žmonių grupėmis. Gerai, kad Andermate nedaug gyventojų, tai gatvės apytuštės. O didesniuose miestuose pilna žmonių. Dar ne visi įsisąmonino, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo koronaviruso – karantinas.
– Ką pats veiki dienomis?
– Beveik pusę dienos skiriu mokslams – studijuoju Liucernos universitete. Jei bus galimybė, planuoju birželį išsilaikyti du arba tris egzaminus.
Išeinu pasivaikščioti. Bet tik ten, kur vaikšto labai mažai žmonių.
Išleidau nemažai pinigų užsisakydams įvairių svarmenų, kito inventoriaus. Slalomo slides iškeičiau į stacionarų dviratį, štangą, kamuolį. Įsirenginėju namie sporto salę ir jau kitą savaitę pradėsiu fizinį pasirengimą naujam sezonui.
– Sezono metu daugiausia laiko leidi Italijoje. Ar seki, kokia situacija ten dabar?
– Taip. Ten labai rimta. Daug mano draugų, pažįstamų susirgo. Nemažai jų iš Bergamo. Baisu. Ten kai kurių šeimų paprasčiausiai neliko. Tėvas pasijuto blogai, nuėjo į ligoninę pasitikrinti, grįžęs apkrėtė sūnų ir abu mirė nuo koronaviruso. Kūnus Bergame laidoti veža sunkvežimiais. Sofia Goggia (viena Italijos kalnų slidinėjimo rinktinės lyderių – Aut.) yra iš Bergamo. Ji pasakojo, kokie dalykai ten vyksta.
– Dėl koronaviruso sezonas baigėsi daug anksčiau, nei tikėjaisi. Spėjai sudalyvauti 33 lenktynėse, net 11-oje užkopei ant garbės pakylos. Kaip vertini sezoną?
– Norėjosi ilgiau pratęsti varžybas, išnaudoti visas jėgas, nes antroje sezono pusėje buvau labai gerai pasiruošęs. Gaila, kad nestartavau Europos taurės varžybose, nors planavau. Tačiau sezono pradžioje nebuvau tinkamai pasiruošęs, o po to nepavyko suderinti logistikos klausimų, vienam važiuoti nėra prasmės, o aš neradau, prie ko prisijungti.
Labai gaila, kad pasaulio jaunimo čempionate spėjau sudalyvauti tik „Super G“ varžybose. Važiavau jose, nes norėjau išbandyti šlaitą – ten pat turėjo vykti ir didžiojo slalomo rungtis. Užėmiau 40 vietą. „Super G“ didelių planų neturėjau, nes daugiausia dėmesio skiriu didžiajam slalomui. Manau, geriau būti stipriu vienoje rungtyje, nei vidutinioku keliose. Žinoma, slalome šį sezoną galėjau pasirodyti kiek geriau. Bet svarbiausia, kad ir slalome, ir didžiajame slalome pasiekiau geriausius savo rezultatus.
Šiuo metu didžiajame slalome esu pasiekęs tikrai neblogą lygį. Mano tikslas prieš sezoną buvo pasiekti 15 FIS taškų (taškai skaičiuojami pagal atsilikimą nuo lyderio – kuo mažiau, tuo geriau. – Aut.) pagal senąją skaičiavimo sistemą. O pavyko pelnyti 14. Šiuo metu didžiojo slalomo pasaulio reitinge esu 226-tas, o po galutinio perskaičiavimo turėčiau pakilti į 170-180 vietą.
Tikėjausi pakilti dar aukščiau, nes dabar kaip tik tas metas, kai visi bando pasigerinti FIS taškus. Būna pasibaigusios Pasaulio ir Europos taurės varžybos, prasideda taškų rinkimas. Nes jie labai svarbūs prieš naują sezoną siekiant geresnių starto pozicijų.
– Net 11 kartų užkopei ant podiumo. Ar pagal šį rodiklį tai buvo turtingiausias sezonas?
– Taip. Apie tai kalbėjome ir su mano treneriu. Įdomu, kad podiumus pasiekiau varžybose ant visų tipų šlaitų. Italijos „Grand Prix“ ir Šveicarijos taurės varžybose jie labai statūs, sudėtingi. Ant pakankamai sudėtingos trasos vyko ir Lietuvos čempionatas Italijoje. O buvo varžybų, kur ne taip statu. Vidutinis šlaitas ar net lėkštas. Prieš šį sezoną pakeičiau slidžių gamintoją, pradėjau lenktyniauti su „Rossignol“. Pamačiau, kad su jomis galiu būti tikrai greitas beveik visur. Anksčiau ne visada pavykdavo.
– Geriausią rezultatą pasiekei vasario 27 d. varžybose Šveicarijoje, kur dalyvių sudėtis buvo tikrai įspūdinga. Iškovojai trečiąją vietą, aplenkei Pasaulio taurės varžybose sėkmingai dalyvaujančius šveicarus Sandro Simonet, Daniele Sette, o nugalėjo patyręs Elia Zurbriggenas. Ar tai, kad teko lenktyniauti su labai stipriais konkurentais, įkvėpė?
– Žinoma. Nors šiemet dauguma FIS varžybų, kuriose startavau, buvo tikrai gero lygio. Ypač Italijos „Grand Prix“ ir Šveicarijos taurės etapai. Tai labai sunkios varžybos, pernai jose dar nedalyvavau. Jose italai, šveicarai kapojasi dėl vietų pagrindinėse savo šalių rinktinėse, todėl dalyviai tikrai stiprūs.
– Kada prasidės naujas sezonas, kol kas neaišku. Bet ar jau dėliojiesi planus?
Taip, su treneriu jau suderinome beveik visą programą. Jose yra visi Europos taurės didžiojo slalomo rungties etapai. Vyks ir pasaulio čempionatas, kuriame bus tikrai aukštesni tikslai, nei iki šiol. Sieksiu ir daugiau podiumų. Man jau visai nedaug trūksta iki didžiojo slalomo pasaulio reitingo 150-tuko. Patekus į jį iškovoji teisę startuoti pasaulio taurės varžybose. Laukia daug varžybų, ilgas pasiruošimas. Tačiau dabar svarbiausia, kad kuo greičiau baigtųsi pandemija ir gyvenimas grįžtų į normalias vėžes.
