Deja, joks kvalifikuotas instruktorius iš dangaus nenukrito ir negalėjo man pagelbėti. Anuomet apskritai retas kuris gerai valdė slides. Slidinėjimo technikos žinios apsiribojo „plūgu“ (būdas, kaip sustabdyti slides ir suvaldyti greitį). O toliau – kas kaip išmano. Tačiau tipinis slidininkas pasileisdavo nuo kalno net nestabdydamas. Skriejant dideliu greičiu be jokių akinių tikriausiai akys apsiašarodavo. O jam vis tiek – negalėdavo susitvardyti neišbandęs tramplyno. Kojos sutabaluodavo ore, ir jeigu po tokio šuolio nusileisdavo saugiai, buvo vertas plojimų.
Ar šiandienos slidininkas patobulėjo? Kur jis ugdo įgūdžius ir kaip pasikeitė slidinėjimo kultūra Lietuvoje?
Savadarbis keltuvas – istorinė vertybė
Vaikystėje kiekvieną žiemą praleisdavau Juodelių kaime (Kalvarijos sav.) – slidinėjimo trasoje, kurią supo tankus miškas. Čia dažnai užklysdavo karvės, kurias trasos savininkas vesdavo pagirdyti prie netoliese tekančio šaltinio. Vandens telkinys nebuvo aptvertas, tad bet kuris žioplesnis slidininkas galėjo į jį įčiuožti ir išsimaudyti.
Trasa tikrai nebuvo pati saugiausia – niekas jos neprižiūrėjo: iš po negausaus sniego sluoksnio styrojo erškėtrožės, kurios plėšė madingus neoninių spalvų kombinezonus, kyšojo kurmiarausiai ir aštrūs akmenys. Šie braižė slides, bet niekas dėl to per daug nesisielojo – visi ir toliau lakstė kaip akis išdegę.
Ant kalno per statų šlaitą buvo nutiestas savadarbis keltuvas. Išmokti juo naudotis – ne ką lengviau nei slidinėti: reikėdavo ant lyno užmesti metalinį kablį, prie kurio būdavo pririšta stora virvė, o jos gale – medinė lentelė. Šią lentelę – įsikišti tarp kojų, virvę smarkiai įtempti ir paleisti tik pasiekus kalno viršūnę.
Druskininkuose atsidarė vienas didžiausių Europoje uždarų slidinėjimo trasų kompleksas, užpernai atsinaujino Liepkalnio slidinėjimo trasa Vilniuje, šįmet netoli Klaipėdos ant Utrių kalno įsikūrė slidinėjimo kurortas.
Tuo metu, už galimybę paklausyti karvių mūkimo, pagaląsti slides į akmenis ir pasimėgauti kelione keltuvu, trasos savininkas retkarčiais paprašydavo simbolinio užmokesčio – 10 litų. Šiais laikais už tokią sumą nepaslidinėsi, bet gal ir per kurmiarausius kratytis neteks – prieš keturis metus Druskininkuose atsidarė vienas didžiausių Europoje uždarų slidinėjimo trasų kompleksas, užpernai atsinaujino Liepkalnio slidinėjimo trasa Vilniuje, šįmet netoli Klaipėdos ant Utrių kalno įsikūrė slidinėjimo kurortas.
Tiesa, kol vieni kurortai atsidaro arba plečia savo veiklą, kiti – ją nutraukia. Dėl nuostolių ir stiprios konkurencijos nuo užpraeitų metų nebeveikia Alytaus slidinėjimo trasa, su piniginėmis problemos susiduria ir Birštono slidinėjimo trasos eksploatuotojai. Dėl šlapio sniego ir jo stygiaus kol kas neatsidarė slidinėjimo trasa Pakalnių kaime (Vilkaviškio sav.) ir Rokantiškių trasa Vilniuje. Jau kuris laikas slidininkai nesilanko Kulionių kaime (Molėtų sav.).
Lietuvos kalnų slidininkų treneris Giedrius Zaveckas mano, jog pagrindinė trasų neveikimo priežastis – ne neprognozuojami orai ar sporto nepopuliarumas, o neteisingas savininkų požiūris ir per mažos investicijos į sniego gamybą: „Kalnas turi būti patrauklus turistui: gera sniego kokybė, palankios darbo valandos. Jis turi veikti visada – yra sportininkų ar nėra. Be to, Dievo dovanos – sniego – neužtenka. Jį patrankų pagalba reikia gaminti, o tai reikalauja elektros energijos, gero vandens šaltinio, patrankos, retrako, kuris lygina sniegą. Žmonės nori kokybės“. O kokybiškas paslaugas teikiančių ir nuolat veikiančių slidinėjimo centrų Lietuvoje ne daug – galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Konkurencija skatina naujoves
Nepaisant Eduardo Mieželaičio žodžių „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja“, posakio „Lietuva – lygumų kraštas“ ir fakto, jog lietuviai slidinėja užsienyje, Jonavoje, Joninių slėnyje sausio 18 dieną atsidarė naujas slidinėjimo centras. Skeptikai prognozuoja jam Alytaus slidinėjimo trasos likimą, kadangi kalnas nedidelis, nusileidimas trumpas, o investicijos įrangai siekia 63 tūkst. eurų. Pirminėmis Jonavos miesto savivaldybės prognozėmis, per metus trasų priežiūrai prireiks 43 tūkst. eurų, o ar bus pakankamai slidinėjimo entuziastų – neaišku. Vietiniai gyventojai ir pradedantieji ten tikrai tobulins savo įgūdžius. O gal ir ne. Gal vis dėlto slidinės ant dvigubai ilgesnės trasos, įsikūrusios Vilniuje – už pusantros valandos kelio nuo Jonavos.
Prieš pat naujus metus slidinėjimo keltuvas pradėjo veikti ant Utrių kalno (Klaipėdos sav.). Kadangi tai vienintelė slidinėjimo trasa Vakarų Lietuvoje, norinčių čiuožti – yra. Be to, jos įrengimu ir tvarkymu rūpinasi ne savivaldybė, o vietinė bendruomenė – ne pelno siekianti organizacija. Tad finansinės ataskaitos rezultatai nėra tokie svarbūs. Būtent dėl vietinių gyventojų iniciatyvos ir noro populiarinti sportą, o ne pasipelnyti, šio slidinėjimo kurorto situacija kiek kitokia nei Jonavos. Nors trasos ilgis ir panašus.
Ilgiausiomis slidinėjimo trasomis Lietuvoje gali pasigirti Ignalina, Vilnius ir Druskininkai. Tačiau slidininkams rūpi ne tik nusileidimo laikas, bet ir kainos, saugumas, eilės prie keltuvų, sniego kokybė. Šiose srityse smarkiai pasitempė Liepkalnio eksploatuotojai. Užpraeitais metais jais tapo bendra Lietuvos-Latvijos įmonė „Trade State“, kuri į žiemos centro infrastruktūrą ir aplinkos priežiūrą ketina investuoti daugiau kaip 1 mln. eurų. Jau dabar atnaujintas apšvietimas, pastatyti 5 nauji keltuvai, įrengtos dvi naujos slidinėjimo trasos, vandens rezervuaras ir siurblinė, sniego lyginimui nupirkti 3 retrakai. Slidininkai pasikeitimais džiaugiasi, o Druskininkų „Snow Arenos“ personalas gali pradėti pavyduliauti – slidinėjimo versle atsirado tikrai rimtas konkurentas.
Kita vertus, vasarą ant Liepkalnio sužaliuos žolė, o „Snow Arenoje“ sportininkai sniegą raižys ištisus metus. Ir nepaisant kritikos, kurią slidinėjimo komplekso vadovybei žeria nepatenkinti slidininkai („trasa suledėjusi“, „trasa sumalta“, „sniegas purvinas ir tepaluotas“, „pusė trasos atitverta slalomui“ ir pan.), tai vis dėlto vienintelė vieta ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, kurios darbo laikas nepriklauso nuo metų laiko, temperatūros ar kritulių. Čia laisvalaikį leidžia ne tik mėgėjai. Čia ant specialios dangos turi galimybę treniruotis profesionalūs sportininkai, kurie atvyksta iš Latvijos, Turkijos, Italijos, Norvegijos, Rusijos ir Lenkijos. Ir kuo toliau, tuo labiau Druskininkai stengiasi dėl profesionalaus sporto – tikimasi, jog kitą sezoną „Snow Arenoje“ organizuojamas „Baltijos taurės“ pirmasis varžybų etapas įgaus Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) varžybų statusą.
„Tai – svarbus rinkodaros veiksnys. Pasaulis sužinos, kad Druskininkuose vykdomos tarptautinės varžybos, kuriose sudalyvavęs sportininkas galės gauti reitinginių taškų“, – teigiamai pokyčius vertina Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas.
Olimpinė patirtis
Be slidininkų iš užsienio, Druskininkuose savo įgūdžius tobulina ir Lietuvos profesionalai – tarp jų olimpiečiai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas.
Sočio olimpinės žaidynės šiems kalnų slidininkams nebuvo labai sėkmingos – I. Januškevičiūtei nepavyko baigti nei slalomo, nei didžiojo slalomo distancijų, o R. Zaveckas įveikė tik didžiojo slalomo rungtį – iš 109-ių dalyvių jis užėmė 63-ąją vietą. Tačiau vien patekti į olimpines varžybas – vertingas pasiekimas. Norint jose dalyvauti reikia atitikti FIS nuostatas, vienas iš jų – surinkti mažiau nei 140 FIS baudos taškų (tokia buvo praeitų metų taškų riba). FIS baudos taškai skaičiuojami pagal atsilikimą nuo lyderio – kuo mažiau atsilieki, tuo mažiau taškų.
I. Januškevičiūtė – pirmoji kalnų slidininkė moteris, kuri įvykdė normatyvus ir atstovavo mūsų šaliai olimpiadoje.
I. Januškevičiūtė – pirmoji kalnų slidininkė moteris, kuri įvykdė normatyvus ir atstovavo mūsų šaliai olimpiadoje. Iki šiol neatsirado nė viena sportininkė, kuri sugebėtų pakartoti jos rezultatus, tad matyt įgyvendinti FIS reikalavimus ne taip ir lengva.
Su pasaulinio lygio kalnų slidininkais bent jau kol kas lygiuotis negalime, bet Baltijos šalių profesionalams nenusileidžiame. Lapkričio 8–9 dienomis „Snow Arenoje“ vyko „Baltijos taurės“ varžybų pirmasis etapas. Jo metu elito grupėje, kurioje varžėsi jaunimas ir suaugusieji iki 21 metų, R. Zaveckas iškovojo 3-ią vietą. Tai geriausias šio slidininko rezultatas „Baltijos taurės“ varžybų istorijoje.
Druskininkai – ne vienintelis kurortas, kuriame lenktyniauja ar treniruojasi Lietuvos profesionalai. Jie apsilanko ir ant Liepkalnio, taip pat Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje, Anykščiuose. Nevengia išvažiuoti į užsienį – pas kaimynus latvius į Siguldą, Lenkiją, šiek tiek toliau – į Čekiją, Slovakiją, Austriją, Italiją, taip pat – Švediją, Suomiją. R. Zaveckui kartą teko čiuožinėti Andų kalnais Argentinoje ir Čilėje.
Profesionalo vaikystė – ant slidžių
Į užsienį pramankštinti kaulų ir pakvėpuoti grynu kalnų oru išvyksta ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai. Štai 19-metis Deimintas Valiūnas prisipažįsta, jog gimtinėje praktiškai neslidinėja.
„Lietuvoje per maži kalnai, o kainos neproporcingos kalnų aukščiui. Jau geriau 2 kartus išvažiuoti į Alpes, negu kas antrą savaitgalį slidinėti Lietuvoje“, – tvirtą poziciją išsako slidininkas.
Lietuvoje per maži kalnai, o kainos neproporcingos kalnų aukščiui.
D. Valiūnas kiekvienais metais kalnuose praleidžia po 12 slidinėjimo dienų. Yra lankęsis Slovakijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, taip pat – Norvegijoje. Būtent užsienyje, būdamas 9-erių metų, jis ir nučiuožė pirmuosius savo metrus.
„Kai buvau mažas, tėvai išsivežė į kalnus ir neturėjau pasirinkimo. Jų padedamas išmokau slidinėti, žiūrėdavau į šalia slidinėjančius, bandydavau atkartoti jų judesius“, – taip pirmąsias slidinėjimo pamokas prisimena D. Valiūnas.
Ankščiau jam buvo kilus idėja užsiimti šiuo sportu profesionaliai, bet nepavyko rasti informacijos apie slidininkų klubus, o ir susizgribo šiek tiek per vėlai – profesionalai auginami nuo vaikystės.
„Blogai, kad profesionalūs slidininkai ugdomi tik nuo mažens – kodėl niekas nesiima ugdyti, pavyzdžiui, 14–18 metų paauglių? Jų įgūdžiai tikrai neprastesni nei mažiukų“, – svarsto D. Valiūnas.
Trenerio Giedriaus Zavecko nuomone, jaunas mėgėjas gali pasiekti tam tikrą lygį, t.y., dalyvauti tarptautinėse varžybose, būti reitinguojamas, bet greičiausiai tokio sportininko reitingas nebus aukštas ir neįkvėps motyvacijos: „Kalnų slidinėjimas – išskirtinai techninė sporto šaka, todėl fizinis pasirengimas yra ne svarbiausias, o antras pagal svarbą – po techninio pasirengimo. Reikia žinių ir laiko lavinant tam tikras savybes, kurias žmogui, sulaukusiam, pavyzdžiui, 16 ar 18 metų, lavinti jau vėlu. Tai turi būti daroma nuo mažens ir kuo anksčiau – tuo geriau“.
Slidinėjimas Lietuvoje neturi tokių gilių tradicijų kaip krepšinis, juo nesidomi minios gerbėjų, o ir „dievukai“, tokie kaip R. Zaveckas ar I. Januškevičiūtė, nėra labai garsūs, tad vaikai į juos nesilygiuoja. Žiemos sportas vystosi tik tėvų iniciatyva – jeigu jie apauna savo atžalas slidinėjimo batais ir nuveda į profesionalias mokyklas ar klubus.
Tėvų pečius slegia ir finansinė našta. Nors, pavyzdžiui, olimpiečius remia ir Lietuvos olimpinis tautinis komitetas, ir Lietuvos olimpinis sporto centras, kaip ir daugumai kitų sporto šakų taip ir slidinėjimui, lėšos – nepakankamos.
Čia – užburtas ratas – nėra pinigų – nėra rezultatų. „Duokite rezultatą – duosime pinigų“, o kaip duoti rezultatą neturint pinigų?
„Kalbėti apie aukštus rezultatus nėra jokios prasmės, nes finansavimo apimtys lygios vienai gerai 2–3 savaičių stovyklai kalnuose, t.y., finansuojama 20–30 treniruočių dienų, o reikia 250. Likusių treniruočių išlaidas padengia tėvai“, – konstatuoja P. Augūnas.
Niekam ne paslaptis, kad plaukimo sportas didesnio dėmesio sulaukė tik po Rūtos Meilutytės pergalių – užpraeitais metais atnaujintas „Girstučio“ baseinas Kaune, taip pat – baseinas „Olimpinė pradžia“ Vilniuje. Turbūt ir slidinėjimas gausesnės paramos gali tikėtis tik tada, kai koks nors „niekam nežinomas“ slidininkas pasipuoš spindinčiu medaliu.
„Išsprendus finansavimo klausimus, rezultatai, kad ir olimpinėse žaidynėse, būtų visiškai kitokie. Čia – užburtas ratas – nėra pinigų – nėra rezultatų. „Duokite rezultatą – duosime pinigų“, o kaip duoti rezultatą neturint pinigų?“, – klausia federacijos prezidentas.
Mėgėjai taip pat sutinka, jog kalnų slidinėjimas brangus sportas.
„Dešimties dienų kelionė į Alpes žmogui kainuoja 400–700 eurų, o kur dar inventorius, apranga ir pan. Slidinėjimas – tikrai reikalauja santaupų“, – pripažįsta D. Valiūnas.
„Bet geriau negyvent negu visai netikėt"
Ir nepaisant to, jog žiemos sportas priverčia plačiau praverti lietuvių pinigines, kalnų slidinėjimas – populiarus. Remiantis praeitais metais rengta tarptautine sniego ir kalnų turizmo ataskaita, Lietuvoje slidinėjimu užsiima apie 170 tūkst. žmonių. Jiems nebereikia laikytis „už kablio“, ar vasarą keliauti tūkstančius kilometrų, kad pabraižytų ledyną – tai jie gali padaryti Druskininkuose. O profesionalais kol kas negalime pasigirti – juk nei R. Zaveckas, nei I. Januškevičiūtė slidinėdami pragyvenimui neužsidirba. Nusiteikti optimistiškai ir tikėtis, jog tai greitai pasikeis – naivu. Tačiau ką gali žinoti – jeigu galvą pametęs lietuvis sugebėjo tapti saugiai sportuojančiu mėgėju, gal ir profesionalui kada nors pavyks užčiuožti į sportines aukštumas.
