Vilniaus „7-bet Hockey“ ledo ritulininkai pagaliau nusimetė šalmus po džiaugsmo šokio ir surengė šampano dušą ant ledo.
Vilniečiai pirmą kartą tapo Lietuvos čempionais, ketvirtadienį Elektrėnuose laimėję finalo ketvirtąjį mačą 5:3 prieš vietos „Energiją“ ir šventę pergalę finalo serijoje 3:1.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos ledo ritulio finalas (iki 3 pergalių):
- 1 rungtynės: „7bet-Hockey Punks“ – „Energija“ 4:5
- 2 rungtynės: „Energija“ – „7bet-Hockey Punks“ 1:8
- 3 rungtynės: „7bet-Hockey Punks“ – „Energija“ 5:0
- 4 rungtynės: „Energija“ – „7bet-Hockey Punks“ 3:5
Lietuvos ledo ritulio auksas nenukrito iš dangaus „pankams“, nuosekliai siekusiems išsvajoto tikslo.
2007 metais įkurta sostinės komanda nuo mėgėjiškos ekipos, kurioje pradžioje žaidė ir muzikantai bei šou verslo atstovai, laikėsi savo pirmtakų įpūstos dvasios, bet kasmet stiprėjo žaidėjais ant ledo.
Jie ilgai medžiojo pirmąjį čempionų titulą, tris kartus likę su sidabru 2016, 2019 ir 2021 metais.
Tačiau šį sezoną „7bet-Hockey Punks“ pirmavo Lietuvos lygos reguliariajame čempionate ir grąžino ledo madas į sostinės sportą.
Vis daugiau žiūrovų ėmė lankytis „Pramogų arenoje“, atsiliepę į klubo rinkodaros žingsnius ir išvydę daugiau pergalių – pavyzdžiui, per ketvirtąsias rungtynes 2,5 tūkst. vietų arenoje buvo daugiau nei du tūkstančiai aistruolių.
„7bet-Hockey Punks“ dėsningai triumfavo finalo serijoje, pralaimėję pirmąjį mačą, bet dominavę per kitas trejas rungtynes, kol ketvirtadienį Elektrėnuose sulaukė progos švęsti.
Dar nenudžiūvus šampano purslams nuo naujai iškeptų čempionų aprangų, 15min kalbėjosi apie Vilniaus komandos žygį su „7bet Hockey Punks“ vadovu ir ilgamečiu žaidėju Šarūnu Kuliešiumi.
– Pirmasis titulas po trijų sidabrinių sezonų – kuo išskirtinis šis sezonas, tapęs auksiniu?
– Šįkart mūsų sudėtis buvo stipresnė už varžovų. Pirmuosius du kartus iškopę į finalą mes vien džiaugėmės ten patekę. Pernai trūko nedaug – pralaimėjome paskutines rungtynes Kauno klubui.
O šiemet jau sezono pradžioje, kai mačiau visų komandų sudėtis, mačiau, kad turime labai gerus šansus.
Aišku, žinoti viena, tai reikia įrodyti aikštėje, nes kitos komandos, kaip „Energija“, jau yra buvusios čempionėmis, o mums reikėjo rasti savo kelią link titulo.
– Tvirtai laimėjote reguliarų sezoną, bet finalo serija prasidėjo pralaimėjimu. Kaip paaiškintumėte tai ir paskui sekusias tris pergales?
– Manau, kad pirmosiose rungtynėse jie labai gerai išnaudojo progas. Kita vertus, mes ir pirmajame mače parodėme jėgą, kai grįžome į rungtynes, nors buvome atsilikę 1:4 – išlyginome rezultatą, jie laimėjo per pratęsimą, bet mes pajutome, kad turime jėgos. Tik reikia ją parodyti nuo pirmųjų minučių, o ne besivejant.
Nuo antrųjų rungtynių pirmųjų minučių mes jau dominavome aikštėje, o tokios sudėties „Energijai“ buvo sunku varžytis. Elektrėnų klubas turi pajėgių žaidėjų, jų labai stiprus treneris – Artūras Aleinikovas yra įgijęs patirties aukšto lygio Baltarusijos čempionato kovose – tai matėsi ir sezono eigoje, kai „Energija“ sezono metu sutvarkė Kauno klubą tiek kartų, kiek jai reikėjo.
Tačiau prie dabartinių sudėčių net ir A.Aleinikovas negalėjo mums nieko padaryti. Mūsų žaidėjų sudėtis tiesiog buvo lygesnė.
– Ar saldu triumfuoti Elektrėnuose?
– Kaip sakoma, patys prisidirbome, kai pralaimėjome pirmąsias rungtynes namie, taip trečiosios finalo rungtynės Vilniuje, kur tikrai buvo smagi atmosfera, dar nebuvo lemiamos.
Šventėme po ketvirtųjų rungtynių, kai pagaliau nusirito viso sezono psichologinis nuovargis ir įtampa. Po svarbių etapų taip būna – komanda visada pažymi jų finišą, o šįkart buvo linksmiau, nes laimėjome.
– Šis sezonas buvo svarbus ne tik dėl pergalių, bet ir tuo, kad pritraukėte daugiau žiūrovų. Kaip pavyko užkurti ledo ritulio madą Vilniuje?
– Šį sezoną buvo septynerios rungtynės, kai žiūrovų susirinko gausiai – bent tūkstantis, gal pusantro. Kaip Lietuvos čempionatui – tai jau įvykis.
Šiemet radome būdą, kaip užkurti veiksmą, pasinaudoję Vilniaus savivaldybės pagalba. Svarbu, kad turėjome du rinkodaros specialistus. Kai savo darbą atlieka profesionalai, kitas būna ir rezultatas.
Mūsų sezono biudžetas buvo apie 80-100 tūkst. eurų. Aišku, tai ir lemia, jog Lietuvoje gyvuoja pusiau profesionalus ledo ritulys. Mūsų didelis tikslas – pagrindinę komandą paversti visiškai profesionalia, bet tam dar reikia didesnio biudžeto. Dabar jau turime žiūrovų indėlį, miesto parama svarbi (per kitus trejus metus Vilnius žada skirti klubui 133 tūkst. eurų), norėtųsi pritraukti daugiau privačių rėmėjų.
Kitų sporto šakų miesto klubai kol kas finansuojami daugiau, o mes vis turime įrodyti savo vertę. Tikiuosi, kad rezultatai ir žiūrovai, rinkodaros darbai leis mums tikėtis daugiau.
– Kaip šį sezoną lygoje sprendėte Rusijos ir Baltarusijos legionierių klausimą – jų komandose buvo mažiau nei, pavyzdžiui, Kauno klube praėjusį sezoną, bet karo Ukrainoje fone tai turėjo būti opus klausimas?
– Rusijos ir Baltarusijos ledo ritulininkai žaidė Lietuvos lygoje, Lietuvos ledo ritulio asociacijos posėdyje svarstėme jų klausimą. Buvo noras uždrausti jiems žaisti, bet asociacija nubalsavo leisti, nes čempionato finišas buvo arti, registruoti naujus žaidėjus nebuvo laiko, o kai kurioms komandoms legionierių praradimas būtų labai skausmingas.
Suprantame, kad tai buvo jautrus momentas. Mes patys prieš kiekvienas rungtynes leisdavome Ukrainos himną, vieną mačą rengėme akciją, per kurią visas surinktas pajamas skyrėme „Blue Yellow“ organizacijai.
Vis dėlto, asociacija nutarė legionierių iš Rusijos ir Baltarusijos neišvaryti.
– Skambiausias sezono pirkinys buvo Tadas Kumeliauskas, pelnęs daugiausiai taškų (26 įvarčiai ir 29 rezultatyvūs perdavimai). Kiek šis puolėjas lėmė titulą?
– Tadas turi sudėtingą karjeros traumų istoriją. Traumos jam anksčiau sukliudė išsilaikyti Suomijos lygoje, kuri yra viena iš 5-6 geriausių pasaulyje. Tačiau, kai vasarą pradėjau su juo kalbėtis ir pajutau, kad realu susitarti, pirma mintis šovė: jei Tadas bus sveikas, mes tikrai laimėsime.
Suprantantys ledo ritulį žino: jei Tadas užsikūręs, Lietuvos čempionate jo niekas negali sustabdyti.
Aišku, buvo svarbus ir vartininkas Simonas Baltrūnas. Ledo ritulio komandos be stipraus vartininko čempionato nelaimi – mes irgi esame labai priklausomi nuo Simo, jis labai lemia mūsų komandos sėkmę.
Tai, kaip jis gerai žaidė, mūsų nenustebino, nes juo tikėjome, žinojome, kad jis mus čia atves.
Šį sezoną kapitonu tapęs Rokas Bacevičius labai patempė save iki Lietuvos rinktinės gynėjo lygio. Anksčiau jis irgi turėjo gabumų, bet jam reikėjo susitvarkyti kūną, o praėjusią vasarą jis puikiai padirbėjo ir dabar yra vienas geriausių Lietuvos lygos gynėjų. Rokas padarė labai didelę pažangą, nors jam nebėra aštuoniolika.
Mes turime ir daugiau užgrūdintų žaidėjų, tokių kaip Jaunius Jasinevičius, Edgaras Rybakovas, Ilja Četvertakas, Dino Mukovozas, Edvinas Boroška, Laisvydas Kudrevičius – mūsų komanda tiesiog turėjo daugiau aukšto meistriškumo žaidėjų, sudėtis buvo gilesnė nei varžovų.
Jei kažkuriam žaidėjui nepavykdavo, komandą patraukdavo kiti. Tai ir buvo mūsų stiprybė – uždengsi Tadą, įmuš kažkuris kitas. Šį sezoną buvo pora mėnesių, kai Tadas Kumeliauskas gydėsi traumą, bet ir be jo porą kartų nugalėjome „Energiją“. Tai parodo, kad komanda turėjo vidinių resursų. Užbuksavus vienoje vietoje, ištraukdavome vis kitą kozirį.
Per sezoną sužaidėme gal tik vienerias rungtynes prasčiau, o visus kitus kartus bendrame fone buvome stipresni.
– Kaip vertinate trenerio Mindaugo Kiero indėlį?
– Mindaugas auga kaip treneris. Jei palygintume jo pirmuosius metus prie komandos vairo ir dabar – tai labai skirtingo lygio treneris. Augo komanda, augo ir jis. Prisidėjęs Dovydas Kulevičius dar labiau sustiprino štabą.
Visi augome drauge, patyrėme įvairių augimo procese pasitaikančių sunkumų, bet žinojome, kad anksčiau ar vėliau užimsime pirmąją vietą Lietuvos čempionate.
– Pačiam teko dvigubas krūvis, nes esate ir klubo vadovas, ir žaidėjas. Kaip pavyko suderinti abi pareigas?
– Nesakyčiau, kad buvo lengva. Tačiau šiemet mačiau galimybę tapti čempionais, tad norėjosi ilgiau pabūti ant ledo, pasidžiaugti aikštėje.
Tai yra sunku, nes vis turėjau persigrupuoti. Pastarasis pavyzdys – prieš ketvirtąsias finalo rungtynes kaip klubo vadovas tarsi turėtum pasirūpinti galima švente sėkmės atveju – užsakyti tam tikrus dalykus: šventines kepurėles ar šampaną. Tačiau kaip žaidėjas neturi galvoti apie tokius dalykus, nes reikia kauptis rungtynėms, o ne galvoti apie dalykus, kurie byloja apie šventimą.
Esi tarsi žmogus dviejuose asmenyse. Kai būni aikštėje, turi perjungti mygtuką žaidėjo asmenybei, o kai reikia priimti strateginius sprendimus, reikia perjungti kitą mygtuką. Dažnai toks mygtukas sunkiai junginėjasi. Džiaugiuosi, kad šį sezoną turėjome stiprią komandą, kuri susitelkdavo ir patraukdavo, kai reikėdavo.
Tačiau vaidmuo išskirtinis, nedaug žmonių turbūt žino, apie ką kalbu, bet aš džiaugiuosi, kad mūsų idėja, gimusi mėgėjų ledo ritulyje, neužgeso, o vis labiau plečiasi – mūsų akademijoje auga vis daugiau vaikų, kurie ir įprasmina visus mūsų darbus. O čempionų titulas parodo, kad galime ne tik gražiai viską daryti, bet galime ir laimėti.
Kalbant apie vaikus, mūsų pagrindinis dėmesys visada buvo jų vystymasis, kas nebūtinai yra pergalės. Tačiau kalbant apie vyrus, pastaruosius kelerius metus mes kryptingai ėjome link rezultato – užlipti ant aukščiausio laiptelio.
– Ar kitas sezonas pačiam irgi dar bus dvejose pareigose?
– Manau, kad jau užtenka. Iš vienos pusės, dar laukia vasara, kai imi galvoti kitaip, bet šiaip tampa sunku.
Aš nemėgstu skambių pareiškimų, nesu žaidęs NHL, bet visada mylėjau šį žaidimą ir džiaugiausi būdamas komandos dalimi aikštėje.
Žiūrėsime, kaip komplektuosis komanda, bet man patinka mūsų jauni žaidėjai ir tikiu, kad jie turėtų vaidinti svarbesnius vaidmenis. Tikslas – suteikti daugiau galimybių jauniems žaidėjams.
– Kada dabar nusimato sugrįžimas ant ledo?
– Rinktinės kandidatai rengsis pasaulio čempionato antros pagal pajėgumą pakopos turnyrui Slovėnijoje – kaip žinote, pašalinus Rusijos ir Baltarusijos rinktines bei negalint žaisti Ukrainai, mūsų šalies rinktinė peršoko į aukštesnę pakopą, kur kovojama dėl patekimo į pasaulio čempionatą.
Klubiniu lygiu mūsų sezonas prasidės spalį. Dar turėsime nuspręsti, ar vėl dalyvausime Kontinentinės taurės varžybose, kurių atrankos varžybose šiemet Vilniuje įveikėme islandus, bet estų riešutas buvo per kietas.
Turėsime nuspręsti, ar verta ten dalyvauti, nes finansiškai dalyvavimas nėra naudingas. Vilniuje žaisti buvo vertinga iš rinkodaros pusės, bet antrus metus mums rengti tokio turnyro teisės tikrai neduos, tad turėsime pagalvoti, ar mums verta vėl ten veltis. Nes norisi ne tik dalyvauti, bet ir kažką pasiekti.
– Kokią „7bet Hockey Punks“ ateitį regite?
– Kaip klubo vadovui man visada buvo svarbu, kad pagal komandos suteikiamas sąlygas, pagal organizaciją ir profesionalumą mes padarytume geriausiai iš visų. O kai tai padarai, čempionų titulas yra logiška seka.
Šiuo metu nesame visiškai pasitenkinę tuo, ką pasiekėme. Iškovojome titulą, bet mūsų pagrindinė užduotis yra tapti visiškai profesionaliu klubu, kad galėtume rimčiau pasivaržyti ir tarptautiniuose turnyruose.
Įvykdėme sau išsikeltą vieną uždavinį, bet po finalo jau tarpusavyje kalbėjome, kad norėtųsi naujų iššūkių. Tik dar nežinome, kas tai galėtų būti.
Galbūt pabandyti surinkti didesnį biudžetą ir pabandyti pasivaržyti Latvijos pirmenybėse? Tačiau šiuo metu reikia pripažinti, kad su mūsų biudžetu ir su Latvijos, ir su Lenkijos klubais, jei kalbėtume apie artimiausius kaimynus, pasivaržyti sudėtinga.
Yra įvairių kalbų apie Baltijos lygą, bet pirmiausia reikia užsiauginti sau galimybę, kad galėtume ten stipriai dalyvauti, o ne dėl skaičiaus ar pliusiuko.
Kai iškovojome titulą, norisi dar daugiau investuoti į organizacijos augimą, nebijant rizikuoti rezultatų sąskaita. Tikiuosi, kad tokio pasirinkimo nereikės padaryti ir šią vasarą mes gerai padirbėsime su rėmėjais.
O jei neįvyks kažko ypatinga, reikės kelti tikslą apginti titulą. Tačiau mums norisi platesnių vandenų.
Šiai sporto šakai galima turėti žiūrovą Vilniuje, bet reikia daugiau renginių. Šį sezoną lygoje trys komandos buvo lygios, bet kuri galėjo nugalėti viena kitą, tačiau atkaklių rungtynių norisi daugiau. Jei, pavyzdžiui, Klaipėda (nors ten yra gero jaunimo) atvažiuoja į Vilnių nepajėgiausia sudėtimi, mes pervažiuojame juos čiuoždami viena koja, o tai neįdomu nei mums, nei žiūrovams. Mums naudinga, kad būtų kuo daugiau stiprių klubų ir varžovų.
Klausimų lieka daug, bet svarbiausia mintis – norisi platesnių vandenų. O ar patys galime ten įplaukti, ar mums kažkas pasiūlys žaisti, pavyzdžiui, Baltijos taurės varžybose, priklauso jau ne tik nuo mūsų.
Didžiausias tikslas lieka tas pats – kad klubas taptų kuo profesionalesnis ir žaidėjai ateitų sportuoti ne tik po kitų darbų, o galėtų dirbti ant ledo rytais ir vakarais.
