Lygis Lietuvoje kyla
Pirmasis ledo ritulio čempionatas Lietuvoje sužaistas dar 1926 metais. Pirmasis rimtas turnyras, kuriame žaidė Lietuvos rinktinė (1938 m. Europos ir pasaulio čempionatas Prahoje), paženklintas viena pergale ir trimis pralaimėjimais. Tačiau pirmoji čiuožykla Elektrėnuose atidaryta tik 1977 metais. Ilgus metus nesulaukęs deramo susidomėjimo ledo ritulys svarbaus vaidmens Lietuvos sporto istorijoje nevaidino.
-
Pasirašyta sutartis dėl Panevėžio ledo arenos statybos
-
JAV ledo ritulio specialistas: NHL išvysime dar ne vieną lietuvį
-
Dainius Zubrus šiemet rinktinėje nežais, tačiau visam laikui neatsisveikina
-
Ledo ritulininkas Artūras Katulis: „Rinktinei reikia atiduoti visą širdį“
-
Lietuvos ledo ritulininkai atėmė iš britų auksą, o patys parsiveš bronzos medalius!
Visgi dabar, kai Lietuvoje „ledo“ daugėja, susidomėjimas šia sporto šaka taip pat auga, šalyje veikia jau 9 ledo ritulio mokyklos. Šiuo sportu susidomi ne tik vaikai, bet ir žymūs žmonės. Buvę žaidėjai taip pat nesitraukia: jie lieka, treniruoja vaikus, dalijasi patirtimi.
Apie ledo ritulio lygio pokyčius žinomas repo atlikėjas, grupės „G&G sindikatas“ narys Gabrielius Liudanskas–Svaras sakė: „Daug ledo ritulio mokyklų atsidarė vien šiais metais. Po 15–20 metų Lietuvoje turėtų kilti gera banga. Aš manau, kad jei dirbi, darai žingsnius ir viskas vyksta sistemingai, tai tada ir rezultatas atsiranda.“
Vakar – žaidėjas, šiandien jau treneris
Karjerą baigę žaidėjai sėkmingai prisideda prie ateities kartų auginimo. Vienas pavyzdžių – Mindaugo Kiero istorija.
Jeigu neskaitytume D.Zubraus, M.Armalis iš visų Lietuvos ledo ritulininkų žaidžia aukščiausiame lygyje, iki NHL jam likę vos keletas laiptelių.
Šiemet jau šešioliktus metus iš eilės Lietuvos rinktinės garbę ginsiantis sportininkas, pakabinęs profesionalias pačiūžas ant vinies, liks ledo ritulio pasaulyje ir treniruos vaikus, šią veiklą jis jau pradėjo.
Paklaustas, kodėl pasirinko trenerio kelią, patyręs žaidėjas papasakojo trumpą istoriją.
„Kai žaidžiau viename klube, sutartyje buvo įrašyta, kad vieną ar dvi valandas per savaitę turiu praleisti su vaikais ant ledo: padėti jiems, pamokyti, patarti. Trejus metus tai ir dariau.
Vieną vasarą klubas suorganizavo labai didelę ir stiprią ledo ritulio stovyklą, ji vyko visą vasarą, prisikvietė daug garsių trenerių iš JAV. Ten vėl dirbau su vaikais, nejaučiu jiems priešiškumo, nesinervinu dirbdamas su jaunais žmonėmis“, – kaip tapo treneriu, papasakojo M.Kieras.
Apie trenerio kelią šis, didžiąją dalį karjeros užsienyje praleidęs sportininkas, galvojo jau seniai, tačiau galutinai ryžosi po Lietuvoje vykusio Pasaulio I B diviziono čempionato. Mūsų šalies komanda jame užėmė trečiąją vietą.
Anot M.Kiero, būtent po šio čempionato Lietuvoje buvo būtina imtis treniruoti vaikus, nes tada ledo ritulio populiarumas šoktelėjo į dar nematytas aukštumas.
„Neįtikėtina, bet po čempionato net trys žmonės gatvėje atpažino“, – juokavo M.Kieras.
Kodėl žmonės žaidžia ledo ritulį?
Ledo ritulys – kompleksinė sporto šaka. Šis sportas daug kuo skiriasi nuo kitų: žaidžiamas ant ledo, įvarčius mušti reikia lazda. Vien pradėti žaisti ledo ritulį nėra paprasta – visų pirma reikia išmokti gerai čiuožti pačiūžomis, lazdą valdyti, mesti.
Štai Svaras ledo ritulį žaisti pradėjo, nes jam tai buvo iššūkis.
„Kiekvienas žmogus jaučia malonumą, jeigu sportuoja tai, kas jam patinka. Ir šį sportą reikia išbandyti. Iki ledo ritulio išbandžiau daugybę sporto šakų: krepšinį, futbolą, kovos menus. Tačiau visa tai radau ledo ritulyje. Mėgstu iššūkius gyvenime. Kai pirmą kartą susidūriau su ledo rituliu, nemokėjau net čiuožti. Tad tai buvo iššūkis ir štai, prašau, negaliu sustoti“, – priežastis, kodėl pradėjo sportuoti ledo ritulį, vardijo žymus atlikėjas.
M.Kieras, paklaustas, kodėl, jo nuomone, vaikai renkasi ledo ritulį, sakė, kad galutinį sprendimą priima tėvai: „Manau, kad vis dėlto tėvai pasirenka. Jie nori, kad būtų kažkas kitokio. Dauguma atėjusiųjų matė čempionatą Lietuvoje, tas labiausiai darė įtaką.
Buvau ir į vaikų darželį nuėjęs, maniau, kad iš ten vaikų prikviesim, bet nė velnio... nei vienas neatėjo. Buvo šventė Gedimino prospekte. Iš ten trys ar keturi vaikai atėjo, nes vaikščiojo kartu su tėčiu. Tėtis pamatė, užsikabino ir atvedė vaikus. Dabar suprantu, kad jei vaikas užsikabino, nebūtinai ateis, nes galutinis sprendimas priklauso nuo tėvų.“
Į rungtynes įtraukiami ir vaikai
Kalbėdamas apie „Hockey Punks academy“ veiklą, M.Kieras papasakojo, kaip jaunieji žaidėjai yra įtraukiami į suaugusiųjų rungtynes: „Prieš kiekvienas rungtynes dviem savo 4–5 metų vaikams leidžiame per apšilimą pačiuožti, pastovėti su mumis, himną išklausyti, įteikti ritulį teisėjams, apsirengti su mumis rūbinėje. Vaikui toks įvykis prideda tikrai daug motyvacijos. Jeigu aš kokių šešerių metų būčiau turėjęs tokią galimybę... Pro durų plyšį pats žiūrėdavau, o jei ką pamatydavau, laimės daug būdavo. Jiems visa tai leidžiame. Mes kaip viena šeima.“
Tai neabejotinai prideda vaikams motyvacijos ir noro toliau siekti tikslų. Tokie, atrodo, smulkūs įvykiai neabejotinai skatina vaiką stengtis, jis turi į ką lygiuotis.
Ledo ritulys = agresija?
Pažiūrėjus ledo ritulio rungtynes, ypač NHL lygos, atrodo, kad šis sportas neatsiejamas nuo agresijos ir muštynių. Žaidėjai nevengia pasistumdyti ar paleisti į darbą kumščių, tačiau žmonės, su kuriais teko bendrauti, taip nemano.
„Čia labiau stereotipinis mąstymas. Yra begalė kontaktinio sporto rūšių. Yra taisyklės, yra garbės kodeksas. Kiekvienas, žengiantis ant ledo, sutinka jo laikytis. Aš per savo neilgą karjerą mačiau visko: nuo pasistumdymo iki šiurkščios kovos, bet niekada nemačiau, kad kas nors specialiai sudaužytų varžovą, kad kas nors būtų išvežtas į ligoninę ar gavęs rimtą traumą muštynių metu.
Viskas ateina iš nusistatymo. O juk niekas neina į aikštę su nusistatymu nusukti priešininkui galvą. Tie visi mitai daugiau gyvi žiūrovų ir gerbėjų galvose, o sportininkai supranta, kad ledo ritulys yra laimimas įvarčiais, o jei tu mušiesi, tavo komanda pergalės nepasieks“, – su teiginiu apie agresijos skatinimą nesutiko Svaras.
Prieš kiekvienas rungtynes dviem savo 4–5 metų vaikams leidžiame per apšilimą pačiuožti, pastovėti su mumis, himną išklausyti, įteikti ritulį teisėjams, apsirengti su mumis rūbinėje. Vaikui toks įvykis prideda tikrai daug motyvacijos.
Jam pritarė ir Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentas Petras Nausėda: „Tas, kuris yra agresyvus, bus agresyvus ir žaisdamas šaškėmis, ir boksuodamasis. Dažniausiai kaip tik tie, kurie turėtų būti agresyviausi, tokie nebūna. Ledo ritulys yra labai dinamiška sporto šaka, joje daug fizinio kontakto, bet apsaugos kritimus ir smūgius sumenkina. Atsiečiau ledo ritulį nuo agresijos.“
Trenerio amato ėmęsis M.Kieras pasakoja, kad daugiausia mušasi mažiausieji: „Didžiausia bėda, kad tie ketverių metukų mažiukai mušasi daugiausia. Emocijas reiškia muštynėmis, lazdos daužymu. Nepasiseka ko nors padaryti – bam kam nors su lazda per galvą. Nemažai vaikų prisižiūrėję ir prisiklausę, kad galima muštis.“
Geriausia reklama – žvaigždės
Lietuvoje ledo ritulys gauna vis daugiau dėmesio. Ledo ritulio federacijos prezidentas P.Nausėda apie šios sporto šakos garsinimo priemones sakė: „Einame į mokyklas, darželius, netylime ir socialiniuose tinkluose. Vilniuje turime „Hockey Punks“ komandą.“
Vaikas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje į tinkamą sporto šaką turi būti nukreiptas.
„Hockey Punks“ – mėgėjų komanda, kurią sukūrė trys profesionalūs ledo ritulio žaidėjai. Jos tikslas – pritraukti žymius žmones į ledo ritulį ir būtent per Lietuvos įžymybes parodyti, kad Lietuvoje ledo ritulys egzistuoja.
Šios komandos narys Svaras neslepia savo vaidmens, populiarinant ledo ritulį. Reperis viešai kalba apie ledo ritulį, tačiau nevengia ir kitokių viešinimo būdų. Vieno koncerto metu Svaras į sceną lipo apsivilkęs ledo ritulio marškinėlius.
„Esu visuomenėje matomas žmogus. Kai kalbu apie sporto naudą, apie savęs radimą, apsisprendimą ar šiaip galvos ant pečių turėjimą, visada kaip pavyzdį imu savo gyvenimą, o ledo ritulys mano gyvenime užima tikrai svarbią vietą. Jei kas nors mato, kad gali manim pasinaudoti populiarindami ledo ritulį, tą ir daro.
Puikiai sugyvenu su federacija ir su kitais žmonėmis, kurie tuo užsiima. Nedalyvauju jokiose kitose intrigose, man įdomus tik ledo ritulys ir niekas aplink jį, tad puikiai su visais sugyvenu, dėl to turiu šansą parodyti tai žmonėms“, – apie savo indėlį į ledo ritulio populiarinimą kalbėjo Svaras.
Zubrus, Kasparaitis...
Jei Lietuvoje paklausinėtumėte žmonių apie ledo ritulį, veikiausiai išgirstumėte Dainiaus Zubraus arba Dariaus Kasparaičio pavardę. Šie du žaidėjai – garsiausi ledo ritulininkai Lietuvos istorijoje.
Įdomu, kada mūsų šalyje šis garsiausių ledo ritulininkų duetas pasipildys naujomis pavardėmis. Klausimas išties nelengvas. Tam reikia gerų trenerių, kokybiškų treniruočių bazių ir, žinoma, jaunų žmonių, kurie savo gyvenimą norėtų sieti būtent su šia sporto šaka.
Daug ledo ritulio mokyklų atsidarė vien šiais metais. Po 15–20 metų Lietuvoje turėtų išeiti gera banga.
M.Kieras turi savo kandidatą, kuris galėtų prisijungti prie D.Zubraus ir D.Kasparaičio. Tai – vartininkas Mantas Armalis. Šis 22-ejų metų plungiškis rungtyniauja Švedijos pirmenybėse.
„Jeigu neskaitytume D.Zubraus, M.Armalis iš visų Lietuvos ledo ritulininkų žaidžia aukščiausiame lygyje, iki NHL jam likę vos keletas laiptelių“, – taip apie jaunąjį talentą kalbėjo M.Kieras.
Visiškai kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Svaras: „Lietuva tokį žaidėją turės tada, kai ji bus pasiruošus jį turėti, kai bus sudarytos sąlygos. Daug Dainių ir daug Darių galbūt jau yra Lietuvoje. Klausimas kitas – ar yra galimybių jiems atsiskleisti. Kai turėsime galimybes juos atskleisti patys, tada juos ir turėsime.“
Dar kitaip mąsto ledo ritulio federacijos prezidentas P.Nausėda. „Vaikas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje į tinkamą sporto šaką turi būti nukreiptas ir, jei tinkamai su juo dirbama, bus ir rezultatas. Talentingiausi vaikai šiandien turi ieškoti galimybių užsienyje“, – apie talentų atsiradimą pasakojo P.Nausėda.
Tiesa, nei D.Zubraus, nei D.Kasparaičio negalime laikyti vien Lietuvos užaugintais žaidėjais. D.Zubrus būdamas vos 12-os metų išvyko žaisti į Ukrainą. Panaši ir D.Kasparaičio istorija. Pastarasis į Rusiją žaisti išvyko būdamas vos 14-os. Vėliau jis gavo Rusijos pilietybę, su šios šalies rinktine tapo olimpiniu čempionu. Dabar sportininkas turi dar ir JAV pilietybę.
Dar ir dabar, anot P.Nausėdos, perspektyvūs jauni žaidėjai išvažiuoja į užsienį, nes ten ledo ritulio lygis – aukštesnis, galimybės – didesnės.
