„Jo sportinės striukės nugarą puošia užrašas „Lietuva“, nors širdyje giliai įspaustas Tičinas“, – taip straipsnį apie Lietuvos kalnų slidininką Andrejų Drukarovą pradeda „La Regione“ žurnalistė Sabrina Melchionda.
Tičinas – kantonas Šveicarijos pietuose, prie pat Italijos sienos. Čia Vilniuje gimęs 22-ejų A.Drukarovas jaučiasi tarsi namuose.
„La Regione“ pažymi, kad lietuvis itališkai kalba visiškai be akcento, tačiau tai mažai turėtų stebinti – iš Lietuvos į Komą sportininko mama persikėlė, kai jam tebuvo metukai.
„Tais laikais užsidirbti pragyvenimui Lietuvoje buvo beveik neįmanoma. Atvykdavau pas mamą kiekvieną vasarą. Buvau laimingas vaikas ir turėjau progą susipažinti su Kampione d'Italija, Luganu“, – pasakojo lietuvis.
Pirmuosius žingsnius su slidėmis būsimas olimpietis žengė Blenio slėnyje būdamas penkerių. Iš pradžių A.Drukarovas išbandė lygumų slidinėjimą, tačiau, anot jo, „nebuvo didelis talentas“.
„Man kur kas labiau patiko kalnų slidinėjimas, mėginau ir snieglenčių sportą, buvau pamišęs ir dėl rogučių. Išbandžiau viską, nes man patiko sklandymo ir greičio pojūtis“, – „La Regione“ cituoja lietuvį.
2009 metais A.Drukarovas persikėlė į Šveicariją, Andermatą. Čia įsidarbino jaunuolio mama, čia jis ėjo į pradinę mokyklą.
Būdamas vienuolikos jis pradėjo dalyvauti vietinėse kalnų slidinėjimo varžybose. Sportininkas persikėlė į Luganą, kur lankė vidurinę mokyklą.
Čia jį treniravo specialistas iš Komo, kurį subsidijavo Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija. Federacija sportininkui pradėjo padėti tuomet, kai jam tebuvo dar šešiolika.
Šiuo metu Andrejus sportininko karjerą derina su trečiojo kurso studijomis Liucernos universitete.
A.Drukarovas priklauso „Swiss Ski“ komandai ir jo sutartis galioja iki 2021–2022 m. sezono pabaigos.
2018 metais Pjongčango olimpinėse žaidynėse debiutavęs lietuvis slalomo rungtyje užėmė 41-ąją vietą, o Didžiojo slalomo lenktynėse finišavo 59-as.
Visgi tikrasis lūžis, anot paties atleto, jo karjeroje įvyko 2020-aisiais, kai po sėkmingų startų Šveicarijos taurės varžybose ir šuolio reitinge, Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijai ir „Swiss Ski“ pavyko susitarti, kad A.Drukarovas būtų integruotas į šio klubo didžiojo slalomo B komandą.
Lietuvos kalnų slidinėjimo federacija apmoka didžiąją dalį išlaidų, įskaitant asmeninį trenerį, tačiau sportininkui tenka ieškoti ir privačių rėmėjų.
„Be „Swiss Ski“ niekada nebūčiau pakilęs ten, kur esu dabar. Tai labai svarbi organizacija, kuri mane palaiko visai būdais. Padariau didelį šuolį ir dėl to ypač džiaugiuosi“, – teigia sportininkas.
Šį vasarį Italijos kurorte Kortina d‘Ampece vykusiose planetos pirmenybėse didžiojo slalomo lenktynėse A.Drukarovas užėmė 23-iąją vietą tarp 100 startavusių dalyvių.
Šis rezultatas yra geriausias Lietuvos kalnų slidinėjimo istorijoje. Iki tol aukščiausia užimta vieta pasaulio čempionate galėjo pasigirti Linas Vaitkus, 1997-aisiais didžiajame slalome finišavęs 30-as.
Tarp itališkai kalbančiame Lugane, Tičino regione, užaugęs A.Drukarovas neslepia, kad savo ateitį įsivaizduoja tik Šveicarijoje ir apie sugrįžimą į Lietuvą negalvoja.
„Tičinas man per daug patinka. Pirmiausia dėl klimato, taip pat labai mėgstu vietos virtuvę. Galbūt skambės kiek keistai, bet maistas yra gerai, o maisto kultūra šiame regione yra vienas nuostabiausių dalykų. Leisti gražius savaitgalius draugų kompanijoje ir ragauti ant grotelių keptą mėsą yra nuostabu. Pamečiau galvą dėl šonkaulių. Manau, kad puikiai čia pritapau ir niekada nepaliksiu Šveicarijos“, – teigia iš Vilniaus kilęs kalnų slidininkas.
Kalbėdamas apie gimtąjį savo miestą A.Drukarovas Šveicarijos žiniasklaidai atsiliepė ypač niūriai.
„Palyginti su Vilniumi, Tičinas yra visiškai kitas pasaulis. Iki šešerių metų gyvenau sovietiniame bute, viename iš tų daugelio vienas į kitą panašių daugiabučių. Niekas nieko neturėjo, o mes, vaikai, žaisdami kiemuose, turėdavome būti atsargūs, kad nesusižeistume su ant žemės besimėčiusiais švirkštais. Tai yra blogi dalykai ir niekas nenorėtų, kad jų vaikai gyventų tokioje aplinkoje. Trise gyvenome 40 kvadratinių metrų plote – aš, močiutė ir prosenelė. Mano tėvas buvo rusas, tačiau niekada nebuvau su juo susitikęs. Visa ta patirtis mane verčia dar labiau vertinti tai, ką turiu dabar ir suprasti pinigų vertę“, – „La Regione“ teigė A.Drukarovas.
Į Lietuvą sportininkas grįžta tik kartą per metus ir tik tam, kad atliktų privalomus sportinius testus.
„Tai šalis, kurios jau neatpažįstu savo kultūroje, nekalbant jau apie virtuvę ar klimatą. Nebesuprantu tų žmonių būdo. Tičine esančių bičiulių pokštus suprantu kur kas geriau nei lietuvių“, – tikina A.Drukarovas.
Jis „apgailestauja“, kad prieš daugelį metų jo šeima buvo priversta palikti šalį, tačiau, anot sportininko, kitos alternatyvos tiesiog nebuvo. A.Drukarovo teigimu, tuo metu daug žmonių paliko Baltijos šalis, nes vietos valdžios nebuvo sukūrusios sąlygų įsidarbinti ir negalėjo užtikrinti profesinio augimo jauniems žmonėms. „Apgailestauju, bet žmonės tiesiog neturėjo alternatyvų“, – teigia sportininkas.
„La Regione“ rašo, kad ir užrašą „Lietuva“ ant savo sportinės striukės A.Drukarovui nėra lengva dėvėti.
„Savęs, kaip sportininko, suvokimas mane vargina. Krepšinis Lietuvoje yra svarbiausia sporto šaka, todėl į visus kitus sportus nekreipiama dėmesio. Kiti sportininkai yra ne palaikomi, o kritikuojami už tai, kad užsiima niekam nereikalingomis sporto šakomis. Visiškai priešingai nei čia. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką rinkau lėšas projektui „Aš tikiu tavimi“ ir didžiąją dalį pagalbos gavau iš Šveicarijos. Žavi vietos gyventojų solidarumas ir noras padėti niekam nežinomam berniukui, kuris negali pasiekti didelių laimėjimų aukščiausiame lygyje“, – teigė A.Drukarovas.
Kalnų slidininkas tvirtina, kad Šveicarijai dabar priklauso kur kas daugiau, nei tik rodo jo pavardė.
„Šis berniukas kur kas mažiau lietuvis. Esu be galo dėkingas, kad ši šalis man suteikė galimybių, apie kurias niekada nesvajojau, davė gyvenimą, kokio negalėjau turėti niekur kitur“, – sakė A.Drukarovas.
