Rimgailė Meškaitė iš šalies stebėjo Kroatijos sostinėje Zagrebe praėjusią savaitę vykusį dailiojo čiuožimo Europos čempionatą. Jame Lietuvos garbę gynė du solistai – 20-metis Saulius Ambrulevičius (28-oji vieta) ir 17-metė Inga Janulevičiūtė (31-oji vieta).
Taip pat 31-oje vietoje praėjusių metų Europos čempionate liko ir R. Meškaitė. Tačiau pernai Lietuvos pirmenybėse ji nusileido I.Janulevičiūtei ir neteko teisės startuoti 2013 m. Europos čempionate.
I.Janulevičiūtė – pagrindinė pretendentė dalyvauti dailiojo čiuožimo solisčių varžybose 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse. Ji yra Lietuvos rinktinės kandidatų pirmame sąraše. R.Meškaitė įtraukta į antrąjį sąrašą, tad su 2014 m. olimpiada nesieja didelių vilčių. Bet, anot R.Meškaitės, jei ji iškovotų teisę startuoti Sočyje, atiduotų visas jėgas ir mėgintų pasiekti kuo geresnį rezultatą.
Šių metų Europos čempionatą praleido ne tik R.Meškaitė. Dėl traumos jame nedalyvavo ir ledo šokių pora – Deividas Stagniūnas ir jo partnerė amerikietė Isabella Tobias. Prieš žemyno pirmenybes šis duetas patyrė ir skaudų psichologinį smūgį – prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė išimties tvarka suteikti I.Tobias Lietuvos pilietybę. Bet šokėjai dar nepraranda vilties pasirodyti 2014 m. Sočio olimpinėse žaidynėse.
Po to, kai jau antrai D.Stagniūno partnerei amerikietei nepavyko gauti Lietuvos paso, pasigirdo kalbų, kad gal lietuviams reikėtų patiems užsiauginti ledo šokėjas, o ne ieškoti jų svetur. Bet šiuo metu mūsų šalyje nėra nė vienos D.Stagniūnui pagal pajėgumą į porą galinčios tikti ledo šokėjos.
Anot R.Meškaitės, solisčių čiuožimo ir ledo šokių specifika skiriasi – solistėms yra svarbi čiuožimo technika, šuoliai, programos išpildymas bei choreografija, o ledo šokėjų programoje dominuoja pakėlimai, sinchroninis čiuožimas, svarbus pats šokis bei kūno judesiai, plastika.
Į klausimą, ar dabartinės Lietuvos čiuožimo lyderės galėtų tapti D. Stagniūno partnerėmis, R. Meškaitė nesiryžo atsakyti. Tačiau prasitarė, kad pati išbandytų jėgas ledo šokių varžybose. "Žinoma, šokti poroje būtų labai sunku ir reikėtų nemažai laiko bei pastangų, kad nors kas nors išeitų. Reikėtų mažiausiai vienerius metus sunkiai treniruotis, kad bent kažkas gautųsi. Be abejo pats čiuožimas yra tas pats, bet elementai skirtingi, juos ir reikėtų išmokti“, – sakė sportininkė.
R. Meškaitė per karjerą jau yra bandžiusi jėgas ne tik Europos suaugusiųjų čempionate, bet ir pirmoje pasaulio jaunimo žiemos olimpiadoje, Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje.
Pirmą kartą ant pačiūžų kaunietė atsistojo būdama vos 4 metų, kai jos tėvas, veždamas kaimynę į čiuožimo treniruotę, savo atžalą pasiėmė kartu. Ir iki šiol visą tėvas yra pagrindinis ir vienintelis R.Meškaitės rėmėjas.
Nors dailiajam čiuožimui sportininkė atidavė net trylika savo gyvenimo metų, tačiau neslepia – jei sportas trukdytų mokslams, greičiausiai pirmenybę teiktų jiems, kadangi išsilavinimas jos šeimoje labai vertinamas. Būtent išsilavinimas yra pagrindinė priežastis, lėmusi R. Meškaitės sprendimą persikelti į Švediją. Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje besimokiusi lietuvė dabar – Geteborgo regiono tarptautinės mokyklos auklėtinė. Ji šią mokyklą pasirinko dėl Tarptautinės bakalauro programos, kuri vėliau suteikia nemažas galimybes – kadangi čiuožėja mokslus planuoja tęsti užsienyje, daugelio pasaulio universitetų durys jai taps atviros.
Išvykusią į svečią šalį čiuožėją ėmėsi treniruoti šeimyninis duetas Jevgenijus ir Galina Lutkovai, jau 12 metų gyvenantys Švedijoje.
J. Lutkovas 17-metę moko techninių dalykų – šuolių, čiuožimo, o jo žmona rūpinasi lietuvės choreografija bei pasirodymo programa.
Sportininkė tikino, kad užsienyje sportininkams suteikiamos daug geresnės sąlygos, nei Lietuvoje. Tai atskleidžia per valstybės požiūrį bei investicijas į sportą, nors dailusis čiuožimas Švedijoje yra ne itin populiarus.
„Štai Kaune yra dvi ledo arenos, kai tuo tarpu Geteborgo mieste, kuriame šiuo metu gyvenu, jų – net dvylika“ – teigė R. Meškaitė.
Lietuvos sportininkė Švedijoje treniruojasi kartu su Latvijos, Estijos bei Rusijos šalių dailiojo čiuožimo atstovais.
Lygindama Lietuvą ir Švediją, R. Meškaitė pasakojo, jog ją nustebino žmonių draugiškumas ir bendravimas: „Mokykloje mokiniai vadina mokytojus vardais, o mokytojai mokinius laiko lygiaverčiais. Jeigu kas nors atsitiktų, visuomet sulaukčiau pagalbos ir iš mokytojų, ir iš draugų, ir iš trenerių. Visi stengiasi vieni dėl kitų“.
Nors didžiąją metų dalį tenka praleisti Šedijoje, tačiau Lietuvoje likusią šeimą – tėvus bei seserį, sportininkė grįžta aplankyti per kiekvienas atostogas.
