Tada I.Januškevičiūtė tikrai nesitikėjo, kad būdama devyniolikos techniškoje kalnų slidinėjimo sporto šakoje varžysis žiemos olimpinėse žaidynėse, o po dar ketverių metų – kartos šį nuotykį.
„Pati labai mėgstu sportą, – kalbėjo I.Januškevičiūtė. – Nuo vaikystės vis kažką sportavau. Užsiiminėjau gimnastika, vėliau lankiau plaukimą, važinėjau dviračiais. Nebuvo užsiėmimo žiemai, todėl tėtis pamokė slidinėti. Tuomet atradome ką tik įsikūrusį slidinėjimo klubą „Kalnų ereliai“. Tėtis nusprendė, kad man reikėtų užsiėmimo žiemai. Taip viskas po truputį rutuliojosi, bet tikrai nebuvo taip, kad pradėjau slidinėti ir buvo nuspręsta, ką daryti ar kuo tapti. Tai daugiau buvo laisvalaikio praleidimas žiemos metu.“
Laisvo laiko praleidimo būdas 2012 metais vilnietei tapo daugiau nei pomėgiu. Prieš aštuonerius metus Italijoje 18-metė tapo geriausią rezultatą moterų varžybose kada nors pasiekusia Lietuvos kalnų slidininke, o po dar dvejų metų – pirmąja kalnų slidininke moterimi, atstovavusią šaliai žiemos olimpinėse žaidynėse.
Kalbėdama apie 2014 metų Sočio olimpines žaidynes I.Januškevičiūtė dar dabar sunkiai renka žodžius – pasak jos, šis pasiekimas buvo garbės ir nepažintos atsakomybės mišinys
