Liepos 23-ioji Povilo ir Margaritos namuose pamaskvėje turėjo būti kitokia. Čia turėjo susirinkti artimieji, geriausi draugai, bičiuliai. Tačiau visus planus sujaukė dar pavasarį planetą sukausčiusi koronaviruso pandemija.
Tad tvirtais saitais su šeimos nariais susisiejęs, daugybę draugų visame pasaulyje turintis jubiliatas 50-metį sutiko tik su tais, kurie galėjo būti šalia. Į pamaskvėje, netoli Vnukovo oro uosto privačių namų kvartale esantį erdvų čiuožėjų būstą planavo atvykti ir M.Drobiazko tėtis, tačiau dėl sveikatos nutarė likti namie.
Bet nepaisant gyvą susitikimą apribojusių kliūčių jubiliatas sulaukė tiek sveikinimų, kad visiems sveikintojams tikriausiai nebūtų užtekę vietų didžiausios arenos, kurioje per savo įspūdingą karjerą teko pasirodyti Povilui su Margarita, tribūnose.
Labiausiai laukti, žinoma, buvo iš pačių artimiausių – JAV gyvenančio brolio Simo su šeima, tėčio Povilo – gydytojo iš Kauno. Ir, aišku, mamos – Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės Lilijos Vanagienės. Žmogaus, kurio dėka Povilas, būdamas vos trejų, atsistojo ant ledo, išsilaikė net stipriausių intrigų vėjų talžomas ir kartu su Margarita pasiekė aukštumas, kurios iki šiol nepasiekiamos nė vienam nepriklausomos Lietuvos garbę ginančiam žiemos sporto šakų atstovui.
Povilas kartu su maskviete Margarita pradėjo čiuožti dar 1988-aisiais. Tada 18-metis daugkartinis Lietuvos čempionas atvyko studijuoti Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute. Nors keturis iš penkių stojamųjų egzaminų Povilas išlaikė maksimaliais pažymiais, instituto valdžia pasistengė, kad įstotų tie, „kuriems labiau reikia“. Vaikinas grįžo į Kauną.
„Tuo metu studentus imdavo į tarnybą kariuomenėje. O CSKA (Centrinis armijos sporto klubas – aut. past.) siūlė Povilui tarnybą atlikti sportuojant, žadėjo bendrabutį Maskvoje. Sutikome. Jo porininke tapo jau patyrusi ledo šokėja Margarita Drobiazko, kuri tuo metu buvo išsiskyrusi su ankstesniu partneriu. Povilui teko nemažai mokytis iš naujo, nes pavienis čiuožimas ir ledo šokiai – labai skirtingi dalykai. Be to, sūnus visąlaik kalbėjo, kad šis etapas jam – tik proga išvengti tarnybos kariuomenėje. Tačiau pora pradėjo dalyvauti varžybose, SSRS čempionate iškart užėmė dešimtą vietą, įvykdė sporto meistro normatyvus. Kai Povilui baigėsi tarnybos kariuomenėje laikas, jis planavo grįžti į Lietuvą. Bet jam tebetarnaujant sovietų armijos sportininkų kuopoje, Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir akiratyje sumirgėjo galimybė atstovauti savo tėvynei, dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Todėl jis liko“, – prisiminė L.Vanagienė.
1992 m. debiutavę Albervilio žiemos olimpinėse žaidynėse, pirmą aukščiausio lygio varžybų medalį Povilas su Margarita iškovojo 1993 m. pasaulinėje studentų universiadoje tapę vicečempionais, o karjeros viršūnę Lietuvos čiuožėjai pasiekė 2000 m., kai tapo Europos ir pasaulio čempionatų bronziniais prizininkais. Tuos metus paženklino ir jųdviejų vestuvės.
Net penkeriose olimpinėse žaidynėse dalyvavę ledo šokėjai arčiausiai olimpinės garbės pakylos buvo 2002 m. Solt Leik Sityje, kur liko penkti, nors net dvi pagrindinių jų varžovų poros griuvo. Tada lietuviai nusprendė nebesitaikstyti su įsigalėjusia sistema ir specialiai surengtoje spaudos konferencijoje viešai prabilo apie dailiojo čiuožimo teisėjavimo užkulisius ir didžiųjų valstybių įtaką rezultatams. Į Lietuvos čiuožimo federacijos pateiktą protestą nebuvo atsižvelgta, tačiau jų išjudinta sniego gniūžtė netruko virsti lavina.
Tais pačiais 2002-aisiais Lietuvos pora sulaukė akivaizdaus teisėjų keršto per pasaulio čempionatą Nagane, kur buvo nustumti į ketvirtą vietą. Šį kartą į kovą pakilo ir kitų šalių sportininkai bei treneriai, pasirašę peticiją dėl subjektyvaus teisėjavimo. Tarptautinei čiuožimo sąjungai nebebuvo, kur trauktis, nes ją spaudė ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Dailiojo čiuožimo taškų skaičiavimo sistema buvo pakeista ir tapo objektyvesnė.
Po 2002-ųjų sportininkų karjerą nutarę baigti Margarita ir Povilas, pasikeitus teisėjavimo sistemai, grįžo į didįjį sportą ir 2006 m. dar kartą užkopė ant Europos čempionato garbės pakylos, o penktose per karjerą olimpinėse žaidynėse Turine liko septinti. Galutinis atsisveikinimas su sportu įvyko 2006-ųjų pasaulio čempionate Kalgaryje, kur mūsų šalies pora liko ketvirta bendroje įskaitoje, bet iškovojo mažuosius sidabro medalius už laisvąją programą.
Sportinė karjera baigėsi, bet pasirodymai ant ledo – ne. Jų karuselė taip įsisuko, kad net pats Povilas sunkiai gali patikėti: „Buvo etapas, kai per metus surengdavome 150–160 pasirodymų. Tai nerealu žmonėms, sportinę karjerą baigusiems prieš dešimt metų.“
Karuselė tebesisuka. Net pandemijos metu P.Vanagas ir M.Drobiazko su naujais partneriais jau pradėjo rengtis neįtikėtino populiarumo Rusijoje sulaukusiam televizijos šou „Ledynmetis“. Mintyse – dar vieno, jau devynioliktojo, „Liepsnojančio ledo“ kontūrai.
Simbolinė gyvenimo riba – 50-metis – jau peržengta, o kibirkštys iš po geriausio visų laikų Lietuvos čiuožėjo pačiūžų tebetrykšta kaitindamos ledą.
– Povilai, ar žadėjote sau ką nors būtinai nuveikti iki 50-mečio? Ar pavyko šiuos planus įgyvendinti?
– Ne, jokių pažadų nebuvo. Ką pavyksta, padarai, o ko nepavyksta, – nereikia gailėtis. Gal gaila tik to, kad gyvenimo patirtis, kurią sukaupiau artėjant 50-mečui, neatėjo tada, kai man buvo 15 ar 20 metų (šypsosi).
– Gal vienas neįgyvendintų tikslų yra olimpinis medalis?
Apie olimpinį medalį pasvajoja visi sportininkai, įkopę į pasaulio dešimtuką. Negaliu garantuoti dėl Margaritos, bet man olimpinis medalis, kaip ir pasaulio ar Europos čempionatų, niekada nebuvo žūtbūtinė svajonė. Tikrai ne. Visą laiką čiuoždavome dėl to, kad abu mylėjome ir iki šiol mylime šią meno ir sporto šaką.
– Arčiausiai olimpinio medalio buvote Solt Leik Sityje, tačiau ten, o vėliau ir pasaulio čempionate susidūrėte su neobjektyviu teisėjavimu, apie tai garsiai prakalbote ir daug prisidėjote prie to, kad būtų pakeista teisėjavimo sistema.
– Išties tai ne mes prisidėjome, o patys teisėjai, užkulisinės intrigos, parodžiusios sistemos netobulumą.
Peticijos pasirašymą po pasaulio čempionato inicijavome ne mes. Tą padarė mūsų kolegos sportininkai, treneriai. Tai buvo spontaniškas maidanas, revoliucija dailiojo čiuožimo pasaulyje, nes teisėjavimo nuopuolis, kurį mes, čiuožėjai, matėme savo akimis, visiems buvo taip įkyrėjęs, kad ilgiau laukti nebuvo galima. O mes tada prisidėjome gal tik tuo, kad čiuožėme neblogai, o teisėjai mus įvertino ne taip, kaip, mūsų kolegų akimis, turėjome būti įvertinti.
– Ar saugote iškovotus trofėjus?
– Visi medaliai gražiai sudėti sandėliuke. Tik pirmieji Europos čempionato yra labiau matomoje vietoje.
– O kur tie pliušiniai žaislai, kurie dešimtimis ar net šimtais skriedavo iš tribūnų ant ledo po jūsų pasirodymų?
– Jų labai daug mūsų namuose. Sėdi ir primena tuos laikus. Aišku, dauguma yra išdalinti – vaikams, pažįstamiems.
– Gal išsaugojote ir kostiumus, su kuriais pasirodydavote ant ledo?
– Taip, dauguma iki šiol pas mus. Kai kas buvo padovanota, kai kas atiduota kitiems čiuožėjams. Tačiau jų nebesivelkame, gal tik kelis kartus panaudojome nedideles aprangos detales, nes varžyboms skirti kostiumai ne visada tinka šou pasirodymams.
– Ar vis pasižiūrite nuotraukų, vaizdo įrašų iš sportinės karjeros laikų?
– Žinoma. Nostalgija vis apima, pakutena širdį. Gerai, kad internete yra įrašų, kuriuos susiradęs gali pasinerti į tų dienų, to momento atmosferą. Už tokią galimybę esi labai dėkingas šiuolaikinėms technologijoms.
– Su šypsena žiūrite ar kartais ir ašarą nubraukiate?
– Širdyje tai tikrai ašarą nubraukiame. Nors kartais jos rieda ir skruostais.
– Ar jums buvo sunkus perėjimas iš sportininko karjeros į pramogų pasaulį?
– Mums tai buvo visiškai nesunku, nes kviesti į labai rimtus šou mus pradėjo dar tada, kai dalyvavome varžybose, nuo 1994 metų. Todėl puikiai pažinojome šou virtuvę. Dar būdami aktyvūs sportininkai pasirodėme pasauliniame anglų čiuožėjų Jayne Torvill ir Christopherio Deano atsisveikinimo ture. Mums jie iki šiol yra iškiliausios asmenybės dailiojo čiuožimo pasaulyje. Paskui panašiai išlydėjome dar ne vieną porą.
Kai patys baigėme sportininkų karjerą, manėme, kad kaip ir daugumos čiuožėjų, mūsų pasirodymai ilgai nesitęs. Gal dvejus ar daugiausia trejus metus. Taip dažniausiai būna čiuožimo pasaulyje. Per kelerius metus atsiranda naujų čempionų, naujų publikos numylėtinių. Juos pradeda kviesti prodiuseriai, o ankstesnieji gauna mažiau kvietimų ir taip baigia šį gyvenimo etapą.
Bet mūsų gyvenimas susiklostė kitaip. Ir baigę karjerą sulaukėme tiek kvietimų į įvairius aukščiausio lygio šou, kad fiziškai pradėjome dirbti vos ne sunkiau, nei sportuodami. Ir tai iki šiol tęsiasi.
Tam didžiulės įtakos turėjo tai, kad 2002 m. įgyvendinome didžiulę svajonę ir atvežėme į Lietuvą „Liepsnojantį ledą“ su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Manėme, kad tai bus vienas kartas. Bet jau per tą pirmą kartą mums labai patiko būti prodiuseriais, pamatėme, kad Lietuvoje publika yra ypatinga. Tą pamatė ir čiuožėjai, sukviesti į mūsų šou. Ir „Liepsnojančio ledo“ istorija be jokių pertraukų tęsiasi jau 18 metų. Kasmet į Lietuvą atvežame šį šou. Tai unikalus dalykas. Ir mūsų auditorija ne mažėja, o didėja.
Dar vienas reiškinys, prailginęs mūsų karjerą, – Rusijoje kilęs dailiojo čiuožimo bumas ir televizijos projektas „Ledynmetis“, kurį sukūrė Ilja Averbuchas. Jis su partnere buvo mūsų pagrindiniai konkurentai 2000 m., kai mes iškovojome Europos ir pasaulio čempionatų bronzą. Aršiausiai iš visų su jais kovojome, bet gyvenimas susiklostė taip, kad jis tapo superprodiuseriu Rusijoje ir pakvietė mus į savo komandą. Ir taip jau daugiau nei 15 metų esame kartu, sukame turus po Rusiją ir kitas šalis.
– Ar sekate Lietuvos sportinį gyvenimą, dailiojo čiuožimo reikalus?
– Ne tik sekame, bet ir kviečiame mūsų įdomiausias žvaigždutes kasmet dalyvauti mūsų šou Lietuvoje. Ir žiūrovai gali gyvai pamatyti pačias ryškiausias Lietuvos dailiojo čiuožimo žvaigždes ir žvaigždutes.
– Daug kartų jūsų šou dalyvavo Saulius Ambrulevičius, šiuo metu šokantis su amerikiete Allison Reed. Jeigu jai išimties tvarka nebus suteikta Lietuvos pilietybė, ši pora negalės įgyvendinti olimpinės svajonės. Į panašią padėtį prieš 2014 m. Sočio žaidynes buvo patekęs Deividas Stagniūnas su Isabella Tobias. Jiems pavyko įveikti biurokratines kliūtis ir startuoti Sočyje. Tą patį išgyvenote ir jūs, nes Margarita lietuvišką pasą ir leidimą dalyvauti 1992 m. Albervilio žaidynėse gavo paskutinę akimirką. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos pilietybės suteikimą kitų šalių sportininkams?
– Mano nuomone, mes turėtume tik dėkoti tiems sportininkams, kurie ryžtasi atstovauti Lietuvai. Juk jie perlipa per save, per meilę savo šaliai, tėvynei ir sutinka atstovauti kitai valstybei, ginti jos garbę. Man tai atrodo fantastinis pasiaukojimas.
– Ką veikiate per koronaviruso pandemiją, kai sporto ir pramogų pasaulis supančiotas draudimų?
– Tris mėnesius nebuvome atsistoję ant ledo, nes viskas buvo uždaryta. Su didžiausiu malonumu pasinėrėme į namų ūkio darbus. Ir tai suteikė nepaprastai daug pasitenkinimo, nes tokios ūkiškos vasaros neturėjome turbūt jau porą dešimtmečių. Bent jau nepamenu, kad būtų buvę galima veikti, ką nori ir kiek nori.
Man namų ūkio darbai patinka. Mėgstu sodininkystę, augalininkystę, gyvulininkystę. Nors gyvūnai pas mus – tik keturi šunys ir trys katės. Beje, pasigirsiu – išmokau melžti kaimynės ožką.
Turime daržą, jau pusantro mėnesio valgome savo augintas salotas, prieskoninės žolelės irgi tik iš mūsų daržo. Auga uogų krūmų, vaismedžių. Pjaunu žolę, paremontuoju namus. Yra ką veikti ir viską darau su didžiuliu malonumu.
Sportinę formą padeda palaikyti dviratis. Iš pradžių važinėdavau vienas, vėliau įkalbėjau Ritą, nupirkome antrą dviratį ir visas namų apylinkes apkeliavome. Teko įsigyti prie automobilio tvirtinamą dviračių laikiklį ir dabar dažnai važiuojame į kokią naują vietą paminti pedalų.
– Gal atradote naujų pomėgių, pavyzdžiui, žvejybą ar grybavimą?
– Aš esu aistringas grybautojas. Bet grybams čia dar ankstoka. Neseniai mama atsiuntė nuotrauką, kur mano pusbrolis surinkęs 66 baravykus. Toks pavydas suėmė, dabar laukiu, kada ir aš galėsiu eiti prisirinkti grybų.
Žvejybai laiko irgi randu. Turime nedidelį tvenkinėlį, ten prieš penkerius metus įleidau aštuonis karosus, o dabar jų daugiau nei du šimtai. Jau 30 išgaudžiau ir paleidau į didelį tvenkinį netoli mūsų namų.
Rita įkinkiusi siuvimo mašiną. Be perstojo siuva ir persiuva visokius dalykus. Kulinarijai žmona irgi turi laiko, tai kasdien lenkiuosi jai už rūpestį ir skanų maistą. Tiesa, mėsiškus patiekalus gaminu aš. Turime gerą dujinį grilį. Jei dabar užsinorėtume gero steiko, galėčiau per 20 minučių paruošti. Labai mėgstu kepti ar kitaip ruošti mėsą.
Man patinka kalnų ir vandens slidės. Taip pat krepšinis, futbolas. Labai patinka ralis, bet tik žiūrėti, nors mielai pralėkčiau ralio automobiliu ir tikrose lenktynėse. Užpernai išbandžiau „Formulės-1“ trasą sėdėdamas prie ralio automobilio vairo. Žiauriai patiko.
Didelis mūsų hobis – motociklai. Jais važinėjamės keliaudami Turkijoje, be jo neįsivaizduojame savo poilsio, kasdien važiuojame į kalnus. Tačiau savo motociklų Rusijoje, kurioje kol kas gyvename, neturime.
Tiesa, motorinių dviračių, mopedų, motociklų vajų išgyvenau vaikystėje. Kai buvau dvylikos, tėvas man padovanojo motorinį dviratį. O į mokyklą būdamas šešiolikos jau važinėjau savo motociklu „Jawa“.
– Sakote, kad Rusijoje gyvenate kol kas. Planuojate keltis į kitą šalį?
– Gyvename tol, kol mūsų pagrindinis darbas yra čia. Kai tos dienos praeis, mūsų svajonė yra persikelti kitur.
– Į Lietuvą?
– Dalinai. Tegul tai būna paslaptis.
– Ar lietuviški patiekalai dažnai būna ant jūsų stalo?
– Rita – didžiausia iš mano sutiktų šaltibarščių gerbėjų. Anksčiau, kai dar negamindavome jų patys, atvažiavusi į Lietuvą ji šaltibarščius valgydavo pusryčiams, pietums ir vakarienei. Pasigaminame dažnai.
Antroje vietoje – balta mišrainė. O cepelinus esu vieną kartą gyvenime viręs, bet kažkaip daugiau neprisiruošiu, nors labai juos mėgstu.
– Dažnai grįžtate į Lietuvą?
Iki pandemijos – 5–7 kartus per metus. Bet trumpam. Dažniausiai visi vizitai susiję su „Liepsnojančio ledo“ projekto įgyvendinimu. Pailsėti atvykstame gal tik kartą per metus. Dažniausiai to poilsio adresas yra Druskininkai. Bet esame atradę ir daugiau stebuklingų Lietuvos vietų – Anykščius, Birštoną.
– Sakoma, kad sportas – sveikata. Ar tiek metų skyręs sportui pritariate šiam posakiui?
Šis posakis labai filosofinis. Todėl, kad priklauso nuo to, koks sportas ir kiek jo. Nes yra ir kitas posakis: kas per daug, tas nesveika.
Jei sportuosi prižiūrimas puikaus trenerio ir išmintingo pedagogo, kuris prižiūrės krūvius, galima bet kuriame sporte įgauti sveikatos. Bet jei pateksi pas trenerį, kuriam bus svarbus tik rezultatas, gali baigtis prastai. Kaip sakė šviesaus atminimo Aleksas Stanislovaitis, mūsų su Margarita fizinio rengimo treneris ir puikus draugas: „Kas nemoka ilsėtis, tas nemoka ir dirbti.“ Jei visi treneriai vadovautųsi šia filosofija, būtų daug daugiau sveikų ir laimingų sportininkų.
Per karjerą daug metų teko padirbėti ir su Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiuoju gydytoju Daliumi Barkausku. Jis iki šiol yra mūsų pagrindinis sveikatos užtikrinimo faktorius. Jei atsiranda kažkokia trauma ir abejoji, ką daryti, pirmas uždavinys – nusipirkti bilietą į Lietuvą ir sutarti su Daliumi, kad jis rastų laiko apžiūrėti. Jį pažįsta daugelis čiuožėjų, atvykdavusių ir atvykstančių į „Liepsnojantį ledą“. Yra tokių, kurie jį vadina Dievo žmogumi. Ir aš su jais sutinku.
– Ar esate tikintis?
– Tikiuosi, kad taip. Tik Dievulis žino, kuris iš mūsų tikintis, kuris ne. Stengiuosi ir į bažnyčią nueiti, kai yra galimybė.
– Sakėte, kad turite septynis augintinius. Kaip tiek atsirado jūsų namuose?
– Neturime nė vieno veislinio šuns ar katės. Ne vienas išgelbėtas po labai sunkių ligų.
Jauniausia katytė pas mus pateko iš Krasnodaro. Pasivaikščiodami pamatėme po medžiu gulinčią katytę. Grįždami nupirkome jai maistelio. Kai priėjome po valandos, ji gulėjo toje pačioje vietoje. Neėdė ir maisto. Tada pamatėme, kad ji pusiau paralyžiuota. Pakeliui į oro uostą užvežėme į veterinarijos kliniką, tačiau ten pasakė, kad šansų išgyventi beveik nėra. Bet įkalbėjome priimti. Tik liepė sugalvoti jai vardą. Per kelias sekundes sugalvojome – kadangi katytę radome po platanu, tai pavadinome Platoša.
Palikome toje klinikoje, sumokėjome, kad padarytų, ką gali. Bandė gydyti, bet po dviejų savaičių pasakė, kad nieko daugiau Krasnodare negali padaryti, būtinas klinikinis gydymas ir operacija, kurią galima atlikti tik Maskvoje. Atsivežėme čia, po operacijos pasiėmėme į savo namus. Platoša buvo labai negraži katytė. O dabar – pats gražiausias padarėlis šiame pasaulyje, sveikutėlė. Labai švelni ir dėkinga. Ir dabar, mums bekalbant, ji guli prie mano kojų.
Tokių istorijų daug. Yra ir paprastų pamestinukų, kuriuos radome sveikus. Du kačiukus atsivežėme iš Turkijos. Planavome vieną, bet likus trims dienoms iki išvykimo pamatėme mažą kačiuką, kurį nuvežėme pas gydytoją, jam diagnozavo plaučių uždegimą. Aišku, priglaudėme.
Mūsų augintiniai – keliautojai, tokie patys kaip mes. Visi kaip balzamas širdžiai. Visi labai brangūs ir labai mylimi. Ir jie mus už tai myli.
Visi puikiai sutaria. Nors katės gyvena tik namuose, neišleidžiame į lauką. Išeina tik į terasas, antrame aukšte turi savo lauko apartamentą. O šunys įsikūrę kieme.
Labai myliu visus gyvūnus. Svajoju, kad ateityje ir karvytę, ir ožkytę, ir arkliuką turėtume. Ir vištų. Jei tik leis galimybės. Gal 60-mečiui.
Suprasti akimirksniu
- Povilo Vanago karjeros faktai
- Gimė 1970 m. liepos 23 d. Šiauliuose.Pirmoji trenerė – Lilija Vanagienė.Septynis kartus tapo Lietuvos vyrų dailiojo čiuožimo čempionu (1982–1988 m.).Nuo 1988 m. šoka su Margarita Drobiazko.Penkerių olimpinių žaidynių dalyviai: 1992 m. Albervilis – 16 vieta, 1994 m. Lilehameris – 12 vieta, 1998 m. Naganas – 8 vieta, 2002 m. Solt Leik Sitis – 5 vieta, 2006 m. Turinas – 7 vieta.Dalyvavo dvylikoje Europos čempionatų. Geriausiai sekėsi 2000 m. Vienoje ir 2006 m. Lione, kur iškovojo bronzos medalius.Startavo dvylikoje pasaulio čempionatų. Geriausias pasiekimas – bronza 2000-aisiais. Be to, 2006 m. pasaulio čempionate Kalgaryje pelnė mažuosius sidabro medalius už laisvąją programą.Pasaulinės studentų žiemos universiados šokių ant ledo sidabro medalininkas (1993 m. Zakopanė, Lenkija).„Didžiojo prizo“ („Grand Prix“) varžybų finalų trečiosios vietos laimėtojai (2001, 2002 m.).
