– Kokia šiuo metu yra žiemos trasų kokybė Lietuvoje?
– Lietuvoje ilgą laiką nieko nebuvo, tik prieš kelis metus pradėjo rastis įvairios trasos, atsirado Sniego arena. Iki tol visi masiškai važiuodavo į Latviją, nes latviai šiame sporte visuomet būdavo aukštesniame lygyje.
Bet situacija Lietuvoje pasikeitė kardinaliai. Geras pavyzdys – neseniai atsinaujinęs Liepkalnis. Kaip tik aną savaitę buvau nuvažiavęs paslidinėti – tiesiog širdis džiaugiasi! 7 keltuvai, 9 trasos (kol kas tik kelios neveikia, yra ruošiamos). Sutvarkytas apšvietimas, sustatytos apsauginės tvorelės. Nors ir daug žmonių, bet visi greitai pasiskirsto. Net malonu žiūrėti, kai kiekvienas stovi, šypsosi, padeda kitam. O ankščiau buvo grūstys, vieni per kitų galvas lipo... Dabar labai daug teigiamų dalykų atsirado.
Liepkalnis įsigijo sniego mašinas, susitvarkė vandentiekį. Ankščiau vanduo būdavo pumpuojamas iš krano, 10 C šilumos, reikėdavo labai žemos temperatūros, kad galėtum purkšti, ir nesigautų tas „šerbetas“, o sniegas. Dabar jie pasidarė tvenkinį, vanduo 2 – 3 C, gali purkšti sniegą.
Kadangi jau 1 – 2 savaites intensyviai purškia sniegą, jo ten jau pilna. Aišku, man labiau reikia sniego parko – figūrų, didelių tramplinų, kurie dar kol kas neveikia, bet jau matome, kaip pradėjo ruoštis. Faktiškai, nebereikia važiuoti į užsienį, turime geras sąlygas čia, Lietuvoje.
– Kas tuomet traukia žmones slidinėti į užsienį?
– Sakyčiau, jog į užsienį važiuoja tie, kurie mėgsta ilgiau leistis – ne vieną minutę, o, pavyzdžiui, 20 minučių. Ir šiaip – kur kitoks oras, pramogos. Tai – kelionė. Mes, galų gale, neturime tokių kalnų, kaip austrai ar prancūzai.
– Kokias užsienio šalis dažniausiai pats renkiesi? Ką galėtum rekomenduoti?
– Ilgą laiką pirmoje vietoje buvo Latvija. Latviai labai prižiūri savo parkus, dėl to taip ir pamėgome jų kurortus. Tačiau apskritai kalbant tų kurortų šiandien – begalės. Tie, kas važiuoja tiesiog paslidinėti ar mokytis – neprašaus nuvažiavę į bet kurį V. Europos kurortą – Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje – ten, kur kurortai yra orientuoti į slidininkus ir snieglentininkus. Vienintelis klausimas – kur apsistoti. Tad visi pirmiausia ieško geriausio varianto kainos ir kokybės atžvilgiu.
Tie, kas važiuoja tiesiog paslidinėti ar mokytis – neprašaus nuvažiavę į bet kurį V. Europos kurortą – Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje
Pačiam gera įsiminė sniego parkas Mayrhofene (Austrijoje). Tai vienas tų „top“ sniego parkų Europoje, kur, priklausomai nuo savo pasiruošimo, gali pasirinkti sudėtingumo lygį.
Man teko šokti nuo prieš paskutinio (pagal dydį) tramplino, bet tam reikia turėti drąsos (juokiasi). Jeigu į trampliną neįvažiuoji tam tikru greičiu arba „nedašoki“, prasideda visi smagumai... (juokiasi)
Bet šito sniego parko kokybė tikrai labai aukšto lygio. Parką prižiūri daug žmonių, jis dienos metu yra nuolat tvarkomas. Paruoštas parkas duoda didesnį saugumo garantą. Lietuvoje kol kas, deja, į tai mažiau investuojama.
– Nemažai žmonių renkasi kurortus Slovakijoje. Ar pačiam teko kuriam jų slidinėti?
– Taip, esu aplankęs ko ne visus ten esančius kurortus. Tiesa, kadangi mane daugiau domina sniego parkai, tai jų (bent tuo metu, kai teko lankytis) buvo mažoka. Vieną neblogą, tiesa, radome, Jasnoje.
O šiaip tai Slovakiją dažniausiai renkasi tie, kurie mėgsta tiesiog slidinėti. Kadangi mašina iki ten galima nuvykti per 12 val, kainos yra palankios, dėl to šis kurortas yra patrauklus.
– Vykstantiems slidinėti aktualūs klausimai – kokį keliavimo būdą rinktis ir ar nuomotis inventorių vietoje, ar vežtis savo. Ką galėtum patarti?
– Įrangą tikrai apsimoka nuomotis Lietuvoje ir vežtis į užsienį. Vietoje (dažniausiai) kaina būna tokia, kad Lietuvoje už tą pačią suma jau gali nusipirkti dėvėtą inventorių. Visiems siūlau pasiieškoti skelbimuose gerų akcijų ar naudoto inventoriaus pasiūlymų už tą pačią kainą.
Dėl paties keliavimo būdo, tai teko išbandyti įvairius variantus. Ilgą laiką nuomodavomės autobusiuką ir važiuodavome į vietą savu transportu. Tačiau tokios kelionės užtrunka daug laiko ir atima daug nervų. Vien kol pervažiuoji Lenkiją... (juokiasi) Pastebėjome, jog skrendant su pigia oro bendrove, kainos praktiškai nesiskiria. Atskridus galima užsisakyti pervežimo paslaugą, ir įrangą nugabena iki kurorto vietą.
– Ar saugu slidinėjimo įrangą gabenti lėktuvu?
– Esu milijoną karų tai daręs, vežęs visokių lentų (juokiasi). Žinau, kad burlentės ir banglentės yra gaminamos iš minkštesnės medžiagos ir nepakelia didelių smūgių, tačiau gerai įpakavus, manau, nėra jokių problemų. Be to yra specialūs krepšiai, kurie tikrai atlaiko bet kokias apkrovas.
Bagažas (priklausomai nuo avia kompanijos) papildomai kainuoja apie 200 Lt. Tiesa, kiti žmonės, norėdami sutaupyti, neperka tų krepšių, įvynioja į celofaną, ir galvoja, kad saugu... Bet aš nesiūlau rizikuoti. Vis vien oro uoste ne savo daiktus iškrovinėja iš tų lėktuvų (juokiasi). Gabenantiems snieglentes patariu nusiimti apkaustus, tuomet tikrai lentai nieko nenutiks, o į tą krepšį dar galima susidėti dalį inventoriaus.
Vienintelis dalykas, kuris galėtų apkartinti kelionę, tai jeigu pasimestų bagažas. Mums kaip tik su komanda grįžtant iš Abudabio pasimetė bagažas, bet, laimei, kad grįžtant. (šypsosi)
– Slidininkų tinklaraščiai pilni įspūdžių apie pavojingiausias pasaulio trasas. Ar Europoje teko lankyti kokią vieną jų?
Gabenantiems snieglentes patariu nusiimti apkaustus, tuomet tikrai lentai nieko nenutiks, o į tą krepšį dar galima susidėti dalį inventoriaus
– Kadangi daugiau orientuojuosi į sniego parkus, į tas baisiąsias trasas paprastai nevažiuoju, nors, tiesą sakant, teko vieną kartą netyčia pasiklysti (juokiasi).
Tikrai neatmenu, kurioje šalyje tai nutiko, bet teko leistis per tokią „juodą“ trasą, t.y. pažymėta žemėlapyje kaukole (juokiasi). Tik įvažiavę supratome, kodėl – visas miškas buvo nupjautas, likę kelmai, duobės, akmenys, ledas, ir visa trasa labai stati... Įspūdingas buvo reginys.
Bet yra žmonių, kurie turi specialų inventorių, pasiruošę su kuprinėmis, maistu, iškeliauja į tą užtrasę [red. backcountry, off-piste]. Užsienyje tas yra smagu, kad kurortuose yra vietų, kur yra vien tik purus sniegas [red. powder]. Išvažiuoji į laukus ir leidiesi žemyn pro visokias pušeles, kiek tik akys mato.
– O ar į tokias užtrases gali leistis kiekvienas? Ar tam reikia specialaus fizinio pasiruošimo?
– Dažniausiai reikalingas šioks toks pasiruošimas, nes kartais būna tiek sniego, jog su snieglente nukritęs įstringi sniege iki pažastų. Reikia turėti ir fizinio pasirengimo, nes čiuožiant puriu sniegu labai greitai „dega“ tavo raumenys. Turi mokėti čiuožti abiem kojom, kad viena koja neužkaistų. Bet jeigu tas purus sniegas nėra labai gilus, ir tos trasos nėra tokios, jog naktį nežinai, iš kur grįši (juokiasi), tai aš manau, kad ten tikrai gali ir vidutiniokai paslidinėti.
– Ką patartum slidininkams, snieglentininkams, atidarantiems šaltąjį sezoną?
Aišku, nėra tokios apsaugos, kad nuo visko apsaugotų, bet šalmas apsaugo labai daug ką
– Tiems, kurie vyks slidinėti į sniego parką, patarčiau įsivertinti ir pasverti savo jėgas prieš pradedant slidinėti. Tarkime, atvažiavus į naują parką (kad ir į Liepkalnį) rekomenduoju nelėkti galvotrūkčiais per tas figūras, nes visų pirma reikia pasitikrinti greitį.
Visą laiką prieš tai reikia pažiūrėti, kaip kažkoks patyręs žmogus važiuoja, iš kokio atstumo, kaip jis šoka, ar neperšoka. Kaip jau sakiau, peršokimas arba „nedašokimas“ – labai skaudžios traumos. Man yra tekę peršokti visą nusileidimą, šlubavau kelias dienas, nes gavau tikrai stipriai per kojas.
Jeigu atsiras vadinamieji reilai (turėklai arba dėžės), tikrai nereikia iš karto važiuoti per tas dėžes, o apvažiuoti, apsižiūrėti, ar nėra išlindusių detalių. Būna kartais kažkas važiuodamas kažką įskelia, tu užkliuvęs gali gauti traumą, nes tiesiog leki veidu į tas dėžes. O tai – nėra pats maloniausias dalykas... (juokiasi)
Dar visiems pats patariu būtinai dėvėti šalmą. Iš gatvių kultūros yra atėjusi mada čiuožti be šalmo, aš, beje, ir pats kurį laiką nedėvėdavau šalmo, bet kai turėjau gerą smegenų sutrenkimą, buvau „atsijungęs“ be sąmonės, tai neberizikuoju tuo klausimu.
Šalmas yra svarbiau nei visokie paminkštinimo dalykai. Aišku, nėra tokios apsaugos, kad nuo visko apsaugotų, bet šalmas apsaugo labai daug ką. Tarkime, kai trenki galvą, normalus šalmas iš karto skyla, sprogsta – taip absorbuoja visą jėgą. Tokį šalmą reikia iš karto išmesti.
Dar vieną apsaugą, kurią kartais deduosi, tai stuburo apsauga. Stuburo naujo dar niekas nėra gavęs... (juokiasi) Gijimas yra sudėtingas, be to, pasekmės gali būti žiaurios. O juk būna taip, kad sėdint ant kalno kas nors tiesiog įlekia į nugarą. Labai daug praktikoje yra pasitaikę tokių dalykų...
Galva ir stuburas – pagrindiniai dalykai, kuriuos reikia saugoti. Aišku, tie, kurie čiuožia nuo platformų, siekiančių 15 m aukštį ir nuskrenda ant galvos... Čia jau nieko nebepadarysi.
