Šiam 31 metų sportininkui priklauso geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje olimpiniai biatlono rezultatai. 2014 m. 20 km individualiose lenktynėse T.Kaukėnui vos kelių taiklių šūvių trūko iki medalio – jis finišavo 23-ias. O 2018 m. Pjongčange Lietuvos kariuomenės savanoris finišavo 17-as sprinte ir 13-as – persekiojimo lenktynėse.
Pekino olimpines žaidynes, kaip ir kiti Lietuvos biatlono vyrų komandos nariai, T.Kaukėnas pradės vasario 8 d. 20 km individualiomis lenktynėmis.
Iki to laiko mūsų šalies biatlonininkai stengiasi apsiprasti su niekada nebandyta Džangdziakou zonoje esančia olimpine trasa ir stingdančiu šalčiu 16 laipsnių šalčiu, kurį galingi vėjo šuorai biatlono, slidinėjimo ir šuolių su slidėmis komplekse galingi vėjai sustiprina iki minus 25 laipsnių jutiminės temperatūros.
– Kaip jaučiatės atvykęs į trečiąsias karjeroje olimpines žaidynes?
– Labai džiaugiuosi, kad pavyko atvykti į šias olimpines žaidynes ir būti komandos sudėtyje, nes pastarieji metai nebuvo man patys geriausi, asmeniškai gal net nebūčiau iškovojęs kelialapio, jei ne rinktinė.
O atvykus į olimpines žaidynes jaučiasi lengvumas, pakili nuotaika. Pirmieji įspūdžiai neblogi, trasa man patinka, nėra sudėtingų posūkių, stačių ilgų įkalnių, tai mane džiugina. Šiek tiek neramina didelis šaltis, nors ir apsirengiau tris sluoksnius termo drabužių, vis tiek nelabai padeda, dėl stipraus vėjo labai šalta.
Labai vėjuota šaudykla, tai irgi šiek tiek neramina, nes šaudyti labai sudėtinga, gali būti loterija, jei bus taip vėjuota, o gūsiai tai stipresni, tai silpnesni. Kažką prognozuoti labai sunku.
Apskritai viskas vyksta sklandžiai, gyvenimo sąlygos tikrai geros, įsikūrėme po vieną kambariuose, erdvu, patogu.
– Sočio žaidynėse su Diana Rasimovičiūte buvote tik du biatlonininkai, Pjongčange – jau keturiese, dabar biatlono olimpinėje rinktinėje jau penki sportininkai, daug techninio personalo darbuotojų. Ar skiriasi sąlygos jūsų olimpinėje kelionėje nuo Sočio iki Pekino?
– 2014 metais vykau tiesiog apsidairyti olimpinėse žaidynėse, mūsų komanda buvo maža. Bet ir tada nesijautė, kad kažko trūksta – slides man testuodavo personalas, treneris prišaudydavo ginklą, buvo misijos gydytojai.
Žinoma, dabar turime ir savo komandos gydytoją, ir kineziterapeutę, pakankamai ilgai su mumis dirbančią. Tų žmonių daug daugiau, komanda daug didesnė, todėl daug smagiau. To mes siekėme jau 12 metų – norėjome turėti vyrų estafetės komandą jau Sočyje, bet tuo metu nepavyko, kaip ir Pjongčange. Džiaugiuosi, kad pagaliau turime visą vyrų komandą.
– Ar bus smagu startuoti olimpinėje estafetėje?
– Tai istorinis įvykis. Dar neturėjome tokios patirtis. Bet neabejoju, kad bus labai įdomu. Nes estafetės varžybose pasijaučia tikra komandos dvasia. Kai startuoji vienas, tai individualiai ruošiesi ir net komandos draugai tuo metu yra konkurentai. O kai vyksta komandų varžybos, labai išgyveni dėl kiekvieno, labai nori, kad kiekvienam pasisektų. Tai bus nauja patirtis, kurios olimpinėse žaidynėse dar neturėjome.
– Daug kalbama apie Pekino žaidynių trasose esantį dirbtinį sniegą. Kokie jo ypatumai?
– Šis sniegas – labai šaltas, jo temperatūra – minus 20 laipsnių. Jis labai sušalęs, o slidės slysta labai prastai, lyg slidinėtum per smulkią druską. Ypatingai bus sunku patepti slides, nes ant tokio aštraus sniego tepalai labai greitai nusitrina nuo slidžių. Todėl techniniam personalui bus iššūkis rasti būdą, kad tepalas kuo ilgiau išsilaikytų. Šiandien jie jau bandys ieškoti tinkamiausio varianto.
– Vienus geriausių karjeros rezultatų pasiekėte būtent olimpinėse žaidynėse. Ar nejaučiate į jus krypstančių žvilgsnių, kad ir vėl sublizgėsite? Ar tai neslegia?
– Negaliu pasakyti, kad yra kažkokia našta. Žinau, kad turiu padaryti tai, ką galiu geriausiai ir negalvoju, ko kiti tikisi. Mintys nukreiptos į procesą – gerai pasitreniruoti, gerai išsimiegoti gerai apšilti ir panašiai. Nelieka laiko galvoti apie tai, kas buvo praeityje, prieš ketverius metus. Galvoju, kas yra šiandien. Spaudimo nejaučiu.
– Ar ir prieš šias olimpines žaidynes dirbote su sporto psichologu?
– Senokai bendravau su sporto psichologu. Lyg ir buvome aptarę tuos dalykus, praktikuoju tai, ką buvome atradę. Dėmesį skirti procesui, o ne praeičiai ar ateičiai. Būti dabar ir čia, mėgautis varžybomis. Tą patį dariau ir Pjongčange. Tiesiog mėgaujuosi laiku čia. Žaidynėms ruošiausi ketverius metus, dabar – finišo tiesioji, kažką pakeisti labai sunku, belieka mėgautis.
