Jis nėra slidinėjimo sporto Michaelas Jordanas, bet su krepšinio dievu turi šį tą bendra – kaip ir NBA ikona, Modestas Vaičiulis dusyk buvo ilgam išsiskyręs su profesionaliu sportu. Pirmąsyk dėl ilgam prikibusios Laimo ligos, antrą kartą – dėl žmogiško noro pagaliau uždirbti šiek tiek pinigų gyvenime.
Bet dabar jis vėl grįžo į slidžių trasą tam, kad pabandytų nušliuožti į trečiąsias olimpines žaidynes 2022 metais Pekine.
Prieš pat olimpines žaidynes – norvegų kvietimas
Vaikystėje Ignalinoje savo mamos, slidinėjimo trenerės Dalios Vaičiulienės, pastatytas ant slidžių M.Vaičiulis buvo 20-ies, kai debiutavo olimpinėse žaidynėse Vankuveryje, ten su Mantu Strolia užėmęs 18 vietą komandinio sprinto lenktynėse.
Nors M.Vaičiulis tikėjosi dar geriau pasirodyti 2014 metais Sočyje, olimpinės žaidynės nuplaukė dėl erkės sukeltos Laimo ligos, gydytojams nusprendus, kad slidininkas turi ilgam paslėpti slides.
Tada jis pirmąsyk buvo išlėkęs padirbėti porai mėnesių į Norvegiją, o taip pat dvejus metus darbavosi Ignalinoje technologijų ir verslo profesinio ugdymo centre.
M.Vaičiulis grįžo į slidinėjimo trasas, patekęs į 2018 m. Pjongčango olimpines žaidynes, bet dar prieš iškeliaujant į Pietų Korėją sulaukė pasiūlymo iš Norvegijos.
Šįsyk jau ne per tarpininkų bendrovę, o tiesiai iš norvegų atkeliavo kvietimas atvykti į žuvų fabriką Norvegijos šiaurėje.
Darbas – ir po 20 valandų per parą
„Priežastis – finansai, – paaiškino M.Vaičiulis sprendimą po žiemos olimpinių žaidynių iškeliauti į salą, per 100 km nuo Tromso. – Slidinėjime finansai buvo silpni, tad nutariau atsidėti darbui.“
Su žmona jis iškeliavo darbuotis į žuvų fabriką, kuriame net ir profesionaliam sportininkui atlaikyti krūvius buvo nepaprasta.
Kartais darbas tęsdavosi 20 valandų per parą, stovint vienoje vietoje ir skaičiuojant laiką iki pertraukų – iš pradžių kas dvi valandas po 15 minučių poilsio, paskui kas pusantros valandos po pusė valandos poilsio.
„Ne kiekvienam žmogui tai atlaikyti. Dirbi po 20 valandų, tegu ir su pertraukomis, vis tiek paskausta sausgysles ir sąnarius. Darbas dideliu tempu, greitai, jokių „lia-lia-lia“, – pasakojo M.Vaičiulis. – Tiesa, ir uždarbis neprastas.“
Sportas buvo nustumtas į užribį ne tik todėl, kad saloje nebuvo sąlygų slidinėti. Tiesiog po ilgos darbo dienos sportuoti nebuvo nė laiko, nė noro.
Slidininkas gerai tvarkėsi žuvų fabrike, bet pradėjo dairytis kitų variantų. Taip jis perėjo iš vieno žuvų fabriko į antrą, o paskui ir į trečią.
„Visur jaučiausi vertinamas ir esu laukiamas sugrįžti. Pats pasirinkau, kur geriausios sąlygos ir lengviausias darbas. Pastarojoje darbovietėje ir buvo geriausia“, – sakė M.Vaičiulis.
Pastaraisiais metais jis darbavosi prie Moldės ir jau turėjo mažai reikalų su žuvimi. Jo pareigos buvo plauti ir prižiūrėti techninius agregatus, o taip pat lankstyti dėžes.
„Vienas darbas – sausas ir švarus, o kitas – drėgnas ir purvinas, nes reikia išplauti iš mašinų chemiją. Tai nėra malonu, nors ir dirbome su skafandrais, – pasakojo M.Vaičiulis. – Bet čia geriausiai jaučiausi fiziškai ir psichologiškai, o gal ir finansiškai. Kažkiek buvo gaila palikti darbą. Gal dar galėjau sezoną 2021 metais padirbėti.“
M.Vaičiulio žmona anksčiau grįžo į buvusias pareigas Lietuvoje, nusprendusi, kad darbų užsienyje jai pakanka.
Sportininkas vasarą įspėjo darbdavius, kad šių metų pabaigoje ketina išeiti, ir pasitikrino, ar yra tebelaukiamas slidinėjime.
Iš Lietuvos slidinėjimo asociacijos prezidento Remigijaus Arlausko gavęs patvirtinimą, M.Vaičiulis pradėjo dažniau užlipti ant riedučių Norvegijoje ir nubėgti vieną kitą krosą.
Jis dar dusyk keliavo į Norvegiją vienas, be žmonos, kol lapkritį atsisveikino su norvegais, jau nežinodamas, ar dar ten kada nors sugrįš.
„Kaip čia pasakius. Pinigų nė vienam nebūna per daug, bet ateina laikas, kai sprendi, ką šiuo metu labiau nori veikti, – kalbėjo M.Vaičiulis. – Abu kažkiek užsidirbome, nes turėjome vienokį tikslą – galvojame apie savo namų statybą. O dabar po truputį juda kitas gyvenimo tarpsnis, tad ir tikslas kitoks. Jei turi sveikatos, jei kažkas laukia, jei dar nesi nurašytas į veteranus, – kodėl ne?“
Grįžęs nerado nė komandos, nė gerų slidžių
M.Vaičiulis jautė, kad jame dar liko greičio. Net ir neslidinėdamas per visus metus nė karto, pernai ir šiemet vasaromis jis laimėjo Lietuvos riedučių pirmenybes.
Grįžęs lapkritį iš Norvegijos, jis 10 dienų aktyviau pajudėjo riedučiais ir autobusu iškeliavo į Davosą, ruoštis pirmajam pasaulio taurės etapui, Šveicarijoje prisidėjęs prie vienintelio Lietuvos slidininko aukšto meistriškumo varžybose – Tautvydo Strolios.
Pilnos komandos per dvejus metus nebeliko.
Prieš 2018 m. olimpines žaidynes dirbęs riedslidžių instruktoriumi Didžiojoje Britanijoje Mantas Strolia po Pjongčango baigė karjerą ir pradėjo dirbti asmeniniu treneriu, Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerė Kazimiera Strolienė pasitraukė, grįžusi į darbą Ignalinos sporto centre, dar keli slidininkai pasuko į biatloną.
Pastaruoju metu vienintelis 25 metų T.Strolia vienas nuolat treniravosi, vienas keliavo ir vienas startavo varžybose, kartais priverstas prašytis kitų komandų pagalbos ruošiant slides.
„Niūroka, – Lietuvos slidinėjimo padėtį apibūdino M.Vaičiulis. – Turbūt ne mano bėda, bet konkurencijos mums nėra.
Šiek tiek sunkoka. Aš ir pats gero inventoriaus nelabai turiu. Vienos slidės lyg ir buvo geresnės, bet kažkur nusimetė. Niekas nežino kur.
Bet gal dar bus geriau?“
Drezdene – aukščiausias karjeros pasiekimas
Jau yra geriau.
Pasirengimas pirmajam etapas 1500 km aukštyje buvo sudėtingas dėl tokiame aukštyje širdžiai tekusios didesnės apkrovos, bet po 10 dienų treniruočių M.Vaičiulis nesijautė, kad būtų praleidęs be slidžių dvejus metus. Jis pernelyg nesigraužė dėl 65 vietos sprinte, bet pats save nustebino per antrąjį pasaulio taurės etapą.
Autobusiuku nuvairavę iš Šveicarijos į Vokietiją, Lietuvos slidininkai pakiliai pasirodė Drezdeno miesto centre įrengtoje sniego trasos 1,28 km sprinto lenktynėse.
Per „Eurosport“ kanalą šmėžavęs M.Vaičiulis pirmą kartą per savo karjerą pateko į sprinto ketvirtfinalį, atrankoje užėmęs 25 vietą tarp 69 slidininkų (T.Strolia finišavo 61-as).
Taikinys – 2022 metų Pekinas
Varžybose Drezdene trūko skandinavų dėl pandemijos, o ir patys lietuviai pratinosi prie pakitusių saugumo reikalavimų.
Į elektroninį paštą kasdien atkeliauja kelių klausimų anketa ir sportininkai turi pranešti apie savijautą. Per pastarąsias dvi savaites jie atliko po 3 testus dėl COVID-19, nes bent vienas testas yra privalomas likus trims paroms iki varžybų.
„Viešbučio valgykloje privalai keliauti į pusryčius ar pietus ne tik su kauke, bet ir su pirštinėmis. Jei pamiršti kokį obuoliuką pasiimti, vėl mauniesi pirštines ir eini“, – apie papildomas saugumo sąlygas pasakojo M.Vaičiulis.
Po varžybų Drezdene ir ten užimtos 21 vietos komandiniame sprinte, į lietuvių kaupyklę įkrito svarbių taškų, kurių reikia ilgame olimpiniame kelyje. Mūsų šalies slidininkų tikslas – iškovoti šaliai dvi vietas į 2022 metų Pekino olimpines žaidynes.
Nepaisant to, kad Lietuvoje beveik nėra sniego, nepaisant subyrėjusios komandos ir itin kuklių sąlygų, M.Vaičiulis jau apsisprendė nebesukioti galvos atgal į Norvegiją.
„Man visada patiko sportas. Man patinka sportas, – darsyk paklaustas, kas paskatino sugrįžti į slidinėjimą, atsakė geriausias šalies slidininkas. – Jei galimybės dar leidžia patekti į tokį renginį kaip olimpinės žaidynės, jei jautiesi motyvuotas ir stiprus, jei žmona leidžia, – tada faina.
Jei rezultatai būtų prasti, visiems pralaimėčiau ir jaunimas liptų ant kulnų, tikrai nebetęsčiau. Bet, jei praleidęs tiek laiko darbuose dar galiu kažką parodyti, tai mane skatina judėti pirmyn.“
