„Man šitas klausimas visiškai aiškus. Taip kad padarysiu tai artimiausiu metu. Manau, kad žmonės, kurie nori nešti kultūros ir gėrio šviesą su agresoriaus batais, tegu tai toliau daro be Lietuvos Respublikos pilietybės“, – žurnalistams ketvirtadienį sakė G.Nausėda, paklaustas, ar naikins šią pilietybę.
M.Drobiazko laiške – daugiau nei 800 žodžių, tačiau žodžio „karas“ čiuožėja nepavartojo nė karto.
„Nuoširdžiai tikiu, kad abiejose konflikto pusėse esantiems žmonėms reikia emocinės paramos“, – rašė Lietuvos pilietybę veikiausiai prarasianti buvusi sportininkė.
Pateikiame visą čiuožėjos viešą laišką:
Gerbiami Pilietybės komisijos nariai,
aš, Margarita Drobiazko, kreipiuosi šiuo atviru pareiškimu į Jus, visus savo bendrapiliečius lietuvius, kurie jau daugelį metų stebi mūsų su Povilu sportinį ir kūrybinį kelią. Kreipiuosi, nes tikiu, kad mūsų mintys ir viltys iš esmės sutampa – ir jos sutampa dėl noro matyti Lietuvą kaip visais atžvilgiais laisvą, apsišvietusią, išsivysčiusią šalį, kurioje laikomasi įstatymų ir kurios piliečiams užtikrinama laisvė turėti savo požiūrį ir elgtis pagal savo sąžinę, gerbiant visus, kurie laikosi kitokios pozicijos.
Meilės Lietuvai patentas priklauso Lietuvos žmonėms, bet jis nepriklauso jokiai politinei partijai, judėjimui ar asmeniškai jokiam lietuviui. Kiekvienas myli savo šalį taip, kaip mano esant teisinga. Ir jei šios meilės vektoriai nesutampa, tai nereiškia, kad vienas vektorius yra absoliučiai teisingas, o kitas – absoliučiai neteisingas. Tai ir yra laisvos visuomenės ir laisvos šalies, kokia, noriu tikėti, yra Lietuva, grožis. Tačiau, man atrodo, šiandien ne visi tai supranta ir priima.
Nesu politikė ir neketinu pateikti politinių vertinimų. Tegul politikai užsiima politika, o Lietuvos žmonės įvertina, kaip jiems sekasi. Priešiška šiuo metu yra paskelbta šalis, kurioje gimiau ir užaugau, kurioje mokiausi ir čiuožiau, kurioje kartu su Povilu, vadovaujant geriausiems Rusijos treneriams, ruošiausi penkerioms olimpinėms žaidynėms, dvylikai pasaulio ir dvylikai Europos čempionatų, kad garsinčiau Lietuvą, patikėjusią man savo sportinę garbę. Jau 17 metų su Povilu užsiimame veikla, kuri, mūsų įsitikinimu, stiprina Lietuvos autoritetą ir prestižą pasaulyje, sporto ir kūrybos srityje. Ne kartą įrodėme, kad galime tai daryti gerai. Nuo 2007 metų esame nuolatiniai ledo šou Rusijoje dalyviai. Ji – mano istorinė tėvynė. Kaip ir visus šiuos 17 metų, taip ir šiandien, mūsų veikloje nebuvo ir nėra jokių politinių manifestų. Ir nesuprantu, kodėl šiandien staiga dalyvavimas 0+ kategorijos pasakoje „Šecherezada“ ir „Miegančioji gražuolė“ tapo grėsme Lietuvos Respublikos saugumui.
Lietuvos saugumo tarnybos specialistai pateikė išvadą – ši mano veikla nekenkia Lietuvai. Galbūt jie pritaria šiai veiklai, galbūt ne. Tačiau priimdami sprendimą jie vadovavosi faktais ir profesionalumu, o ne momentinėmis emocijomis.
Dabar atėjo eilė Pilietybės komisijai. O čia kyla keletas klausimų. Ir teisinių, ir emocinių.
Teiginiai yra šie: argi visi Lietuvos piliečiai nėra lygūs prieš įstatymą?! Jei jie lygūs, tai kaip gali būti baudžiamas vienas šokių poros partneris, o kitas – ne? Ar galima atimti pilietybę iš manęs, neatėmus pilietybės iš Povilo, mano vyro ir nuolatinio partnerio visuose spektakliuose? Ar aš nesu pilnateisė Lietuvos pilietė? Ar aš turiu visą gyvenimą įrodinėti, kad esu sąžininga pilietė, o Povilas, Lietuvos pilietis, neprivalo to daryti? Ar Lietuvos piliečiai skirstomi į kategorijas ir klases, turinčias skirtingas pareigas, susijusias su jų pagrindinėmis teisėmis? Ar tai nepažeidžia Lietuvos Konstitucijos? Tikiuosi, kad profesionalų ir nešališką atsakymą į tai pateiks Pilietybės komisija.
Antras teisinis klausimas: kaip suprantu, esu kaltinama dėl viešai neišreikštos savo politinės pozicijos, bet ar pagal Lietuvos Konstituciją neturiu teisės neišreikšti savo pozicijos, jei negaliu, nenoriu ar nesu tam pasirengusi?
Ir emocinis komponentas – čia, žinoma, nuomonės ir vertinimai turi labai skirtis.
Tai, kas dabar vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, yra labai skaudu. Tragedija milijonams žmonių ir šeimų. Rusija yra mano tėvo Tėvynė, Ukraina – mano motinos Tėvynė. Visur yra giminių ir artimų žmonių, kurie kenčia ir kurių kančia kasdien pripildo mano širdį. Nesuprantu ir jokiu būdu nepriimu kaip normos to, kad politikai iš mano vyro Tėvynės, kurią taip pat myliu ir kurioje taip pat turiu daug giminių ir draugų, nurodinės man, kaip, ką, kada, kur ir kiek turiu mylėti. Nuoširdžiai tikiu, kad abiejose konflikto pusėse esantiems žmonėms reikia emocinės paramos, kad jie nenuslystų į gyvulišką neapykantą vienas kitam, nesvarbu, ar ji būtų pagrįsta, ar išprovokuota propagandos. Aš nedalyvauju „propagandiniame“ veiksme, kaip jį pavadino vienas asmuo. Kartu su savo vyru, ledo partneriu ir nesavanaudžiu Lietuvos patriotu Povilu, nešam kultūros ir gėrio šviesą, kiek tik galim, aš ir jis.
Žinoma, daugelis žmonių mano veiksmus laikys neteisingais. Jie turi teisę tą daryti. Jie turi visišką teisę taip sakyti. Ir daugelis tam pritars. Tačiau niekas neturi moralinės ar kitokio pobūdžio teisės priversti mane užimti radikalią poziciją, pagrįstą neapykanta, arba priversti mane atgailauti dėl to, ką darau sąžiningai, profesionaliai ir tik dėl gėrio ir taikos sielose tų žmonių, su kuriais susiduriu.
Remdamasi tuo, ką išdėsčiau, tikiuosi, kad visi, kurie perskaitys šį pranešimą, padarys savo asmeninį sprendimą, pateiks savo asmeninį, o ne iš išorės primestą vertinimą, pagrįstą tiesioginėmis politinėmis ambicijomis. Paaiškėjo, kad, anot šiandien mane smerkiančių, buvau „pusiau pilietė“ visus tuos metus, kai su Povilu gynėme Lietuvos garbę sporto arenose, kai trispalvė buvo keliama ant prestižiškiausių stiebų ir kai salėse skambėjęs Lietuvos himnas sukeldavo pasididžiavimo ašaras tiek Povilui, kuris visad stovėdavo šalia manęs ant pakylos, tiek kitiems lietuviams.
Jei dabar, norint išsaugoti Lietuvos pasą, man bus pasiūlyta atsisakyti dalies savo šeimos, šalies, kuri nuo vaikystės buvo mano Tėvynė, profesijos ir ištikimų draugų, akivaizdu, kad tai – ne mano kelias, nes tai būtų išdavystė.
Atėmus iš manęs ir Povilo už tai gautus apdovanojimus ir net pasą, niekas neištrins mūsų nuopelnų iš Lietuvos istorijos ir neišplėš iš žiūrovų širdžių. Jei dabar, norint išsaugoti Lietuvos pasą, man bus pasiūlyta atsisakyti dalies savo šeimos, šalies, kuri nuo vaikystės buvo mano Tėvynė, profesijos ir ištikimų draugų, akivaizdu, kad tai – ne mano kelias, nes tai būtų išdavystė. Taip man sako mano sąžinė, kurios balsu sekiau ir toliau seksiu šio gyvenimo pergalių ir tragedijų kaleidoskope, nepaisant prasidėjusios naujos raganų medžioklės, apie kurią, man regis, jau buvome visi pamiršę.