„Žmonės giedojo bei meldėsi, klūpodami prie Šv. Marijos statulėlių prašė Dievo pagalbos“, – tokiais prisiminimais apie tragiškus sausio 13-osios įvykius dalinasi Prienų rajono Pakuonio pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Mikelionis. Gimusiems po sausio 13-osios įvykių suvokti bei įsivaizduoti, ką išgyveno ir patyrė mūsų tauta – sunku, tačiau pakalbėjus su visa tai savo akimis mačiusi žmogumi, suvoki įvykių žiaurumą bei supranti, kokia mūsų tauta yra vieninga.
„1991 metų sausio 12-osios popietę gydytojas G. Skaisgirys pasiūlė kartu vykti į Vilnių. Tuo metu man nekilo jokių abejonių ar minčių atsisakyti, kadangi buvau Prienuose rengiamų Sąjūdžio mitingų dalyvis. Pavakary pajudėjome Vilniaus link. Prie Aukščiausios Tarybos jau buvo prisirinkę nemažai žmonių, kurie aptarinėjo susidariusią politinę situaciją, vaišinosi bei dalinosi karšta arbata, užkandžiavo. Pajudėjom link pašto, kuriame, kaip ir daugelis, laisvės trokštančių lietuvių, išsiuntėme telegramas TSRS prezidentui, TSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui.
Temstant, prie Aukščiausios Tarybos buvo atvykęs vyrų choras „Varpas“, kuriam pritarė visi susirinkę: kartu giedojome giesmes, dainavome dainas. Mes atrodėme kaip „gyva siena“, kuri nenorėjo nieko praleisti bei įsileisti.
Didžiausia sumaištis kilo tada, kai sužinojome, kad Tarybinė armija kėsinasi įsiveržti į Televizijos bokštą bei LRT. Žmonių akyse bei širdyse virpėjo nerimas bei nežinia, kas gali nutikti vėliau. Gavome pranešimą, kad tankai bei ginkluoti armijos kareiviai artinasi prie Aukščiausiosios Tarybos. Daug kam buvo siūloma išvykti, palikti nesaugias vietas, tačiau daugiatūkstantinė minia net neketino trauktis iš aikštės. Labiausiai man įstrigo momentas, kai kilnojamosios TV stoties televizoriaus ekrane E. Bučelytės reportažas, apie įvykius Televizijos bokšto prieigose, LRT koridoriuose bei studijose, kuris nutrūko. Nutrūkusi transliacija vertė galvoti apie patį blogiausią...
Daug teko išgyventi matant ir girdint šaudymą prie Televizijos bokšto, naujienas apie žuvusius ir sužeistuosius. Visi kartu giedojome ir meldėmės, klūpodami prie Šv. Marijos statulėlės prašėme Dievo pagalbos... Gavus pranešimą iš Krašto Apsaugos ministro A. Butkevičiaus, visi sustojome bei apjuosėme Aukščiausios Tarybos pastatą „gyva barikada“: prie sienų stovėjo patys vyriausieji bei vaikai, viduryje – jaunimas, o pačiame priekyje – drąsiausieji. Mus visus įkvėpė Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Landsbergio, kunigo R. Grigo kreipimaisi, apginti Lietuvos Nepriklausomybės siekį savo buvimu kartu. Buvimu tikra, vieninga bei stipria tauta.
Išgyvenant sausio 13-osios įvykius mes nesureikšminome to, kad buvimas kartu yra pats svarbiausias dalykas. Jei ne vienybė ir drąsa, vargu, ar šiuo metu būtume laisva, nuo nieko nepriklausoma valstybė. Manau, kad augantis jaunimas pasielgtų ir dabar lygiai taip pat – stotų ginti Tėvynės bei visos tautos.“
Elena Jančiukaitė
VYTAUTO BUTKAUS NUOTR.
