Teksto autorė – Aida Plytnykaitė – dalyvavo Nacionalinės moksleivių akademijos organizuotame moksleivių interviu konkurse „Žmogaus kodas“. Kviečiame paskaityti Aidos interviu su Kauno valstybinio dramos teatro aktore Daiva Rudokaite.
Šiandien vis dažniau girdime apie žemą kultūros lygį ir jos išnykimą. Ar išties mūsų visuomenė seka modernizmo pėdomis, pamindama kultūros pagrindą – dvasines vertybes? Apie tai sutiko pakalbėti Kauno valstybinio dramos teatro aktorė – Daiva Rudokaitė. Pasak jos, užgesusio kultūros židinio vėliau nepajėgs įžiebti net iš krizės pakilusi ekonomika. Aktorė nusivylusi tuo, kad paskendę materialinėse problemose, apie kultūrą pamiršta ne tik paprasti žmonės, bet ir valdžios atstovai.
– Prieš pradėdami kalbėti apie šiuolaikinę kultūrą, norėtume šiek tiek sužinoti apie Jus pačią. Esate Kauno dramos teatro aktorė. Kada pradėjote vaidinti šiame teatre? Koks buvo pirmasis jūsų spektaklis?
– Šiame teatre pradėjau vaidinti 1995 m., kai iš Vilniaus atvykau į Kauną. Pirmasis mano spektaklis buvo „Mano atmintis – vienintelė mano palydovė“.
– Galbūt turite spektaklį, ar vaidmenį, kuris jums labiausiai įsiminė ir buvo pats sėkmingiausias?
– Taip, turiu. Tai du man labai patinkantys spektakliai: „Psichozė 4.48“ ir naujausias mano spektaklis „Skėriai“. Tai labai skirtingi vaidmenys, tačiau aš jų visada laukiau ir esu labai patenkinta.
– Vaidinate seriale „Moterų alėja“. Ar šis serialas realizavo jūsų pačios lūkesčius?
– Jei atvirai, šis serialas niekuo nesiskiria nuo kitų. Tai nėra aukšto lygio menas. Tai supranta tiek aktoriai, kurie vaidina, tiek žiūrovai. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad nesidžiaugiau, kai mane pakvietė filmuotis. Buvo vasara, daug laisvo laiko, o ir komanda buvo jauki bei įdomi.
– Kokių atsiliepimų teko girdėti apie šį serialą?
– Girdėjau visokių nuomonių. Tiek už, tiek prieš. Manau, jog žmonės patys atsirenka ką žiūrėti. Jei nepatinka lietuviški serialai, tegul žiūri meksikietiškus.
– Koks jūsų nuomone teatro vaidmuo mūsų kultūroje? Ar visuomenėje teatras laikomas kultūros dalimi?
– Mano nuomone, teatro vaidmuo yra labai labai svarbus. Tačiau Seimo ir kai kurių žmonių nuomone, kultūra mūsų visuomenėje yra paskutinėje vietoje, nes ji neneša Lietuvai pelno. Tik gaila, kad niekas nesupranta, jog sustiprėjus ekonomikai, žlugusios kultūros nebeprikelsime už jokius pinigus.
– Galėtumėte pasakyti, kad ankščiau teatro salės buvo pilnesnės?
– Toks laikotarpis buvo, kai dar studijavau. Pamenu, prie kasų nusidriekdavo didžiulės eilės. Žmonės stovėjo per naktis, kad gautų bent vieną bilietą. Jau nebuvo svarbu net į kokį spektaklį. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, teatras buvo visai užmirštas. Pasikeitė ekonomika, atsivėrė galimybės išvykti į kitas šalis, atsirado kompiuteriai... Vaidindavom pustuštėse salėse, kur susirinkdavo tik patys ištikimiausi žiūrovai. Šiandien, pavargę nuo naujausių technologijų, žmonės vėl grįžta prie tikrojo meno.
– Pritariate, jog šiuolaikinis teatras tampa modernesnis?
– Žinoma, laikui bėgant viskas keičiasi. Tai atsispindi ir mano ankstesniuose vaidinimuose, kuriuose galima įžvelgti kitokią vaidybos manierą. Tačiau manau, kad klasika visada liks klasika.
– Kokio amžiaus žiūrovai dažniausiai lankosi teatruose?
– Amžius yra labai įvairus. Tenka pastebėti, kad vis dažniau teatruose lankosi jauni žmonės. Žinoma, ateina ir vyresnio amžiaus, tik šiandien ne visi gali sau tai leisti.
– Galbūt teko pastebėti, kokie spektakliai sulaukia daugiausiai žiūrovų dėmesio?
– Didesnė paklausa yra lengvesnio pobūdžio spektakliams, komedijoms. Ten, kur galima atsipalaiduoti, pasijuokti. Tačiau yra žmonių, kuriuos domina ir rimtas menas. Tai nereiškia, kad komedijos – nerimtas menas. Tiesiog klasikoje yra daugiau dramos, psichologijos, apie žmogų kalbama, kaip apie esmę.
– Ko jūs pati labiausiai pasigendate dabartinėje kultūroje?
– Kaip menininkė, sakyčiau, jog šiandien labai menkinamas požiūris į kultūrą. Puikus to pavyzdys galėtų būti atlyginimai. Jei dėl jų streikuoja medikai ar mokytojai – atlyginimus padidina. Jei streikuoja aktoriai – į juos niekas nekreipia dėmesio, nors aktorių atlyginimas kur kas mažesnis už mokytojų. Toks valdžios požiūris formuoja ir visuomenės požiūrį. Taip pat labai trūksta kultūros plėtros, platesnių rubrikų televizijoje bei spaudoje.
– Kaip jūsų manymu, būtų galima skatinti, plėsti kultūrinį švietimą?
– Skiepyti kultūrą reikia nuo mažens. Jei tėvai neturi laiko, tam yra darželiai, mokyklos, dailės, šokių, teatro pamokos, integruotos pamokos. Jei tėvai negali pasekti pasakų, galiausiai yra kasetės su garso įrašais. Juk mano pareiga yra taip pat, ne tik dėstyti teoriją, bet ir skatinti vaikus domėtis kultūra, lankytis teatruose. Turiu mokyklėlę, kurią gali lankyti vaikai nuo dvejų metų. Jie vaidina spektakliuose ir yra visai kitokie vaikai. Jie niekada nevogs, nevartos narkotikų, nes teatras nuo mažens formuoja visai kitas mintis, mąstymą ir supratimą.
Teksto autorė: Aida Plytnykaitė
