Kai sakoma, kad žmogus turi penkis skirtingus jutimus, visada reikia pridurti, jog tie pastoviai transliuoja savo rezultatus mūsų sąmonei. Tačiau yra jutimų, kurie vyksta automatiškai, be aiškios sąmonės analizės. Kokie jie?
Pradėkime, kaip sakoma, nuo smulkmės – pusiausvyros pojūčio. Žmogaus lygsvaros pojūčio organas – vestibiuliarinis aparatas (jis yra „vestibiulyje“ – vidinės ausies prieškambaryje), sudarytas iš dviejų maišelių ir trijų pusskritulinių kanalų. Tokie organai mūsų kūne yra du – kairys ir dešinys. Maišeliuose yra želatininė masė, kurioje yra mikroskopiniai otolitai – kalcio druskų kristalai. Išvertus iš graikų kalbos otolitas – „ausų akmuo“. Keičiantis svorio jėgos krypčiai, pavyzdžiui, keičiant kūno padėtį, otolitai slysta maišelio viduje ir išlenkia jautrius plaukelius, esančius jo sienelėse. Signalai apie želatininės masės su otolitais padėtį erdvėje siunčiami ir tada, kai jos padėtis erdvėje nesikeičia: plaukeliai nuo otolitų svorio yra visada išlenkti į vieną ar kitą pusę.
Pusskritulinių kanalų aparatas priešingai - reaguoja tik į kūno padėties pasikeitimus, tiksliau, galvos. Kanalai, išdėstyti trijuose tarpusavyje statmenuose kanaluose, užpildyti skysčiu. Sukant galvą dėl inercijos skystis atsilieka nuo galvos judesio, skystis ima judėti, o šis judėjimas registruojamas tokiais pat plaukeliais, kaip ir minėtuose maišeliuose. Jeigu galva nejuda arba juda su pastoviu greičiu, šie receptoriai signalų nesiunčia nes reaguoja tik į pokyčius. Vestibiuliarinio aparato jautrumas kampiniam pagreičiui vertikalios ašies atžvilgiu labai didelis – 0,035 laipsnio/sekundę2.
Vestibiuliarinis aparatas perduoda ne visą informaciją į galvos smegenų žievę. Dalis jos patenka tik į apatines smegenų dalis, priversdama suveikti sudėtingą refleksinį mechanizmą, reguliuojantį normalią kūno padėtį svorio jėgos krypties atžvilgiu. Žmogaus pozos reguliavime kartu su vestibiuliariniu aparatu, kaip minėta aukščiau, vaidina rolę taip pat mechanoreceptoriai, esantys raumenyse ir sausgyslėse.
Visi gyvunai turi pusiausvyros organus. Pirmieji tokie organai pasirodė pas infuzorijas – pūslelės su konkrecijų kristalėliais viduje. Keičiant infuzorijai padėtį, šios konkrecijos slegia tai į vieną, tai į kitą pūslelės sienelę, taip leisdamos organizmui suprasti kur viršus, o kur apačia. Ir pas labiau išsivysčiusius gyvūnus organų, leidžiančių jausti savo padėtį svorio jėgos atžvilgiu, veikimo principas toks pats. Keičiasi tik tobulumo lygis.
Vestibiuliarinio aparato ligos sukelia galvos svaigimą, pykinimą, judesių koordinacijos praradimą. Tokios laikini negalavimai yra jūros liga ir kosminė liga (svorio jėgos nebuvimas).
Regėjimas turi išskirtinai stiprų ryšį su pusiausvyra. Kai kada užtenka vien tik regimojo pojūčio, kad suimtų jūros liga, ir atvirkščiai – jūroje ši liga lengviau pakeliama, kai žiūrima ne į siūbuojančius daiktus ir sienas kajutėje, o į stabilų horizontą.
Magnetorecepcija – sugebėjimas jausti magnetinius laukus, visų pirma Žemės magnetinį lauką, svarbi daugeliui gyvų organizmų.
Daugelis paukščių, tame tarpe ir balandžiai, naudoja žemės magnetinį lauką kaip orientacijos priemonę ieškant kelio namo.
Šis pojūtis stipriai išvystytas pas daugelį vabzdžių – pas drugelius, bites ir kt. Visa eilė bakterijų naudoja magnetinį lauką orientacijai. Daugelis žinduolių taip pat.
Vietoj magnetinės rodyklės gyvi organizmai naudoja jų sintetinamas magnetito kristalų grandines (biogeninis magnetitas), pasižyminčias magnetinėmis savybėmis, išdėstytas skirtingose kūno vietose ir surištas su atitinkamomis nervų galais. Pas žmogų aptikta kol kas trys magnetoreceptorių išsidėstymo vietos: galvoje, priekinėje jos dalyje virš akių, antinksčių srityje (du taškai) ir pėdoje (keturi taškai).
Pas daugelį žmonių, ypač pas miesto gyventojus, magnetorecepcija išvystyta silpnai.
Bandymai rodo, kad treniruojantis galima šiek tiek pralavinti magnetorecepcija paremtą orientaciją.
Reikia skirti magnetorecepciją - tai yra procesą, sukeliantį vienokią ar kitokią elgesio reakciją, kurios metu magnetinės kilmės signalas paverčiamas nerviniais impulsais nuo magnetinio lauko fiziologinio poveikio, kuris yra labai įvairus.
Stiprūs pastovūs magnetiniai laukai slopina žmogaus nervų sistemą, sukelia galvos svaigimą, galvos skausmus, širdies veiklos sutrikimus. Labai stiprūs magnetiniai laukai – šimtai kilooerstedų – gali būti pavojingi gyvybei.
Tačiau didžiausią įtaką daro magnetinai laukai maždaug žemės magnetinio lauko stiprumo. Tokios stiprumo eilės magnetinai laukai įtakoja beveik į visas gyvūnų ir augalų savybes, tame tarpe ir į lyčių santykį, genetinį aparatą. Žemės magnetinio lauko svyravimai per parą nedideli – sudaro apie 0,1%. Kylant magnetinėms audroms išauga iki 1%. Į šiuos svyravimus reaguoja ir augalai, ir gyvūnai, ir žmonės.
Ekranuojant ir sumažinant magnetinio lauko įtampą 10-100 kartų, lyginant su natūralia, bandymai su gyvūnais parodė, kad tai sukelia jiems impotenciją, nuplikimą, trumpina gyvenimo trukmę, įtakoja į palikuonių sveikatą. Panašus poveikis yra ir žmonėms, gyvenantiems gelžbetoniniuose (blokiniuose) namuose.
Šiuo metu intensyviai vystosi medicinos kryptis – magnetoterapija. Impulsinių ir besisukančių magnetinių laukų pagalba galima pagreitinti kaulų suaugimą esant lūžiams, naudojant stiprų magnetinį lauką kartu su elektriniu lauku galima gydyti kai kuriuos piktybinius auglius ir t.t. Visiems jau yra įkyrėjusi reklama apie daktaro Levino juosteles.
Elektrorecepcija būdinga visai gyvybei: ir gyvūnams, ir augalams, ir bakterijoms. Kai kurių gyvūnų šis jutimo organas yra labai išsivystęs. Pavyzdžiui, ančiasnapio snape yra receptoriai, reaguojantys į labai silpnus elektrinius laukus, sukuriamus kirmėlių, vabzdžių ir kitų gyvių, kuriais ančiasnapis minta. Panašūs organai yra ir pas kitus gyvūnus – echidnas, skruzdėles, termitus, bites... Ypač svarbų vaidmenį elektrorecepcija vaidina žuvų gyvenime, padedanti aptikti kliūtis, priešus ir aukas. Žuvų jautrumas elektriniam laukui labai didelis. Kai kurios žuvys jaučia net vieno mikrovolto metre elektrinio lauko pokytį. Dumblinuose Amazonės ir Gango vandenyse kai kurioms žuvims šis jutimas atstoja regėjimą – jos savo elektrinio lauko pagalba sukuria dirbtinį „apšvietimą“ po vandeniu.
Žmogus elektrinio lauko nejaučia – net prie laidų, kuriais teka labai aukštos įtampos elektros srovė, rankas prikišame visai nieko nejausdami. Natūralu, su tokiomis įtampomis mes evoliucijoje susidurdavome tik trenkti žaibo, todėl ir neturime šio pojūčio. Prarasti paskutinius šio jutimo likučius padėjo ir batai, drabužiai, kepurė ir stogas virš galvos.
Jutimus žmogus gali išsitreniruoti. Pavyzdžiui laiko jautimą. Kai kurie žmonės sugeba be žadintuvo ryte nubusti keleto minučių tikslumu.
Dalis japonų turi ištreniruotą jonizuojančios radiacijos jutimą. Kai kurie gyviai gerai jaučia jonizuojančią radiaciją. Yra tokios kirmėlės – planarijos, kurios jaučia gama spinduliavimą šešiskart mažesnį už foninį.
Kai kurie gyviai jutimo požiūriu yra daug tobulesni už žmogų. Visi gerai žinome vabzdį sparvą, tačiau mažai kas žino, kas jos akis sudalinta maždaug į 20 000 atskirų „blokų“, kurių kiekvienas atsakingas už priėmimą arba šviesos, arba elektromagnetinių, arba garsinių vibracijų, arba sugeba atpažinti kokias nors molekules ore. Pabandykite įsivaizduoti kaip sudėtingai sparva jaučia aplinką, kur kas sudėtingiau nei mes su savo 5-iais + keletu.
