„Net devynerius metus Sovietų Sąjunga – supervalstybė, patiesusi nenugalimu laikytą vermachtą, savo dispozicijoje turėjusi keliskart daugiau kariuomenės, nei buvo gyventojų visoje Lietuvoje, turėjusi atominį ginklą, milžinišką represinę sistemą – nesugebėjo nuslopinti lietuvių partizanų. Tai fenomenalu“, – teigia istorikas Simonas Jazavita.
Šiuos faktus jis ištarė rugsėjo 28 d. Lenčių miške٭ (Raseinių r.), į kurį Kauno savanorių organizacija „Baltai Juoda” surengė 15 km žygį: „Partizanų keliais: po 60 metų“. Norėdami nors trumpam prisiglausti prie istorijos ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą, žygeiviai pakeliui aplankė autentiškas partizaninio karo veiksmo vietas: Betygalą, kur 1945-1948 m. veikė slapta moksleivių antisovietinė organizacija, remdavusi partizanus; Šetkaimio kaimą (Raseinių r.), kuriame gimė partizanas Zigmas Vaitekūnas. Lietuvos himną jaunimas sugiedojo galutiniame žygio taške – Krakėse (Kėdainių r.), kur šalia ežero stūkso paminklas, numanomai partizanų užkasimo vietai atminti.
Daugiau nei pusšimtis savanorių žygiuodami susidomėję klausėsi VDU Lietuvos istorijos magistrantų – Simono Jazavitos ir Vytauto Jurkaus bei partizano Zigmo Vaitekūno sesers Augenijos Petrauskienės pasakojimų apie XX a. 5-6 dešimtmečiais Lietuvą krėtusius įvykius.
Miško kariuomenėje kovojo ir moterys
Istoriko S. Jazavitos teigimu, partizaninį karą šalyje inspiravo pradėtos taikyti žiaurios represijos bei visuotinė mobilizacija. „Stalinas norėjo paimti 250 tūkst. lietuvių į raudonąją armiją, prievarta mobilizuoti pavyko tik 70 tūkst., o visi kiti – buvo priversti masiškai slapstytis“.
Nenorėdami pakliūti į sovietų kariuomenę ir kovos lauke atiduoti gyvybę už svetimą šalį bei vadovaudamiesi tvirtomis patriotinėmis nuostatomis, 18-20 m. ginkluoti vyrai pradėjo kurdintis miškuose: iš pradžių stovyklose ant žemės, kur susirinkdavo 100 ir daugiau vyrų: karininkų, mokytojų, paprastų ūkininkų atžalų, o vėliau ir po žeme – bunkeriuose. Tokių kovotojų pokario metais Lietuvoje buvo apie 50 tūkst. Tiesa, miškuose karaliavo ne tik vyrija, čia už Lietuvą kovojo ir grupelė narsių moterų – apie 250 partizanių.
S. Jazavita atskleidė, kad partizanai aktyviai kovojo ne tik Lietuvoje, didžiulis antisovietinis pasipriešinimas veikė Vakarų Ukrainoje bei kitose okupuotose Europos šalyse.
Kare pasitelkdavo brutalumą
Istorikai užsiminė ir apie atsišaukimus, kuriuos partizanai platino visoje Lietuvoje. Kaimo vietovėse medžiai buvo gausiai išklijuojami partizanų žinutėmis. Skelbtos diktatoriaus Stalino karikatūros, ironiški pasišaipymai iš okupantų, įrašai apie Lietuvos laisvę ir pan. Tačiau juos pašalinti okupantai turėdavo galimybę tik kartą – kadangi medžiai būdavo apdėlioti minomis, norintieji nuplėšti atsišaukimus iškart gaudavo bilietą į Amžinybę.
„Enkavėdistai skųsdavosi savo vadams, kad jiems labai skauda širdį, nes visur prikabinėta atsišaukimų, o nuimti jų neįmanoma, nes partizanai tas vietas gausiai užminavę. Okupantams būdavę labai pikta: „Stalinas viešai įžeidinėjamas kažkokių miškinių, o mes – būdami tokie galingi nieko negalime padaryti, kad tai sustabdytume?!“, – vaizdingai pasakojo S. Jazavita.
Istorikas paminėjo ir kitą žiaurų kovos būdą, okupantų taikytą kovoje su partizanais: „Enkavėdistai ir jų pagalbininkai žiauriai elgėsi ne tik su gyvais partizanais, bet ir su jų palaikais, peržengdami barbariškumo ribas. Žuvusių partizanų kūnai būdavo išmėtomi ant miesto grindinio ir niekinami. Stribai, jauni komunistėliai, norėdami įsiteikti valdžiai – bjaurodavo kūnus: spardydavo, mušdavo lazdomis, nuskandindavo ežere, pelkėje ar sumesdavo į arklides šalia gyvulių mėšlo“. Pasak pašnekovo, taip visuomenėje sėta baimė.
Neapsikentę draugų palaikų niekinimo, partizanai sugalvojo užminuoti žuvusių kovos draugų kūnus. „Būdavo: stribas rausia, kasa kapą, jau trina rankomis iš nekantrumo, kai galės pradėti niekinti numirėlius ir staiga tik „bum!“ – sprogimas ir niekadėjo nebėra“, – apie partizanų kerštą pasakojo pašnekovas.
Paskutinis partizanas mėgo pokštauti
Partizaninio karo pabaiga įprasta laikyti 1953-iuosius, tačiau paskutinieji Lietuvos partizanai laikėsi duotos priesaikos ir kovojo toliau. Vienas iš jų – Antanas Kraujelis-Pabaisa, išsiskyręs puikiu humoro jausmu.
„Visi karai būna žiaurūs, ne išimtis ir partizaninis karas. Tačiau jame netrūko ir linksmų kovos būdų“, – teigia istorikas Vytautas Jurkus. „ Štai, paskutiniam Lietuvos partizanui – Antanui Kraujeliui-Pabaisai sugauti buvo paskirti didžiuliai kareivių daliniai. Išlikę nemažai pasakojimų kaip jis sugebėdavo persirengti sovietiniu kareiviu ir nueiti kartu su jais papietauti bei paplepėti. Paskui sovietai rasdavo raštelį, kuriame informuojama, kad su jais ką tik buvęs partizanas Pabaisa. Belieka tik įsivaizduoti kaip įniršdavo už nosies vedžioti sovietų kariai“.
Tuomet bijojo, dabar – didžiuojasi
Svarbiausioje žygio „Partizanų keliais: po 60 metų“ stotelėje - Lenčių miške, kur 1949 m. sausio 29 d. (tik vieną dieną – aut. past.) buvo įsikūrusi partizanų stovyklavietė, šeštadienį žygeivius pasitiko ten žuvusio partizano Zigmo Vaitekūno (1929-1949 m.) sesuo – Augenija Petrauskienė (78 m.).
Ji pasakojo, kad su broliu augo 7 vaikų šeimoje, tėvai buvo ūkininkai. Jos vyresnysis brolis Zigmas mokėsi Betygalos mokykloje, kurioje veikė slapta mokinų antisovietinė organizacija, remdavusi partizanus. Moters teigimu, niekas iš artimųjų nežinojo, kad Z. Vaitekūnas priklauso šiai nelegaliai organizacijai.
Išėjęs į mišką vaikinas neišgyveno nei metų.
„Dieną, kai šeima sužinojo apie Zigmo žūtį, man tebuvo 14-lika. Prisimenu: visi sustingome iš skausmo, bet net išsiverkti padoriai negalėjome – bijojoje stribų, todėl verkdavome pasislėpę. Sunkiausia buvo mamai. Paslapčia ji pasiimdavo namuose likusį Zigmo švarką, nueidavo, kur niekas nemato, įsikniaubdavo į jį ir raudodavo, raudodavo...“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė partizano Z. Vaitekūno sesuo ir pridūrė: „Anuomet bijodavome prasitarti, kad šeimoje turime partizaną, o dabar – didžiuojamės!“.
Ar šiandien atsirastų partizanų?
Paklaustas ar XXI a. atsirastų nors vienas žmogus, kuris eitų ginti Lietuvos Nepriklausomybės, kaip tai darė partizanai, istorikas S. Jazavita net neabejojo: „Žinoma! Lietuvoje gyvena daugybė drąsių žmonių, kurie tvirtai vadovaujasi moralinėmis vertybėmis, vertina Nepriklausomybę. Šis žygis įrodė, kad dabartinis jaunimas partizanus laiko vertus pagarbos, iš jų gali pasisemti stiprybės – sakyti „Ne“ netiesai ir baimei. Toli kandidatų ieškoti nereikia, pažvelkime į organanizacijos „Baltai Juoda“ narius. Šiandien jie ryžosi pėsčiomis įveikti 15 km – kelią, kuriuo XX a. vid. nuolat keliaudavo partizanai.
Kita pašnekovė – A. Petrauskienė, paklausta apie dabartinius partizanus, iškart pirštu parodė į „Baltai Juoda“ savanorius: „Jie tikrai eitų”, – neabejodama tarė pašnekovė.
Moteris negalėjo atsistebėti, kodėl šiandien, gyvenantieji laisvoje Lietuvoje purkštauja, kad kažkas negerai: „Keista, kai žmonės šneka, kad blogai, juk dabartinis laikas gyventi – labai geras! Jūs pabandykite įsivaizduoti kaip mes gyvenome po karo – žmonės nieko neturėjo, aplink kerojo skurdas. Prisimenu, kartą iš Raseinių – net 30 km pėsčiomis pas mus atkulniavo kelios mergaitės. Jos teištarė: „Badas!“, parodė tuščią skiautelę ir paprašė ruginių miltų. Kadangi po karo buvo sudegę malūnai, miltų neturėjome, tik rugių tegalėjome paduoti. Štai tuomet – buvo tikrai blogai, o dabar – retas, kuris pritrūksta duonos ant stalo...“, – pokalbį užbaigė pašnekovė.
٭ 1949 sausio 26 d. Lenčių miške, kautynėse su MGB (Valstybės saugumo ministerija) vidaus kariuomenės daliniais, žuvo Prisikėlimo apygardos būrio vadas Antanas Paliūnas-Baublys, partizanai Kazimieras Noreika-Sakalas, Antanas Bakas-Medelis, Stasys Daukšos-Tautvydas, Petras Litvinas, Julius Mykolaitis-Karvelis ir Zigmas Vaitekūnas.
Skirmantė Javaitytė
