„Vėliučionių socializacijos centre vaikai jausdavosi kaip konclageryje: juos laikė karceryje, kišo galvą į klozetą, talžė vazonais ir vadino daunais“, - tokią publikaciją pirmadienio rytą paskelbė naujienų portalas 15min.lt.
Vilniaus rajono apylinkės teismas nagrinėja Vėliučionių vaikų socializacijos centro personalo baudžiamąją bylą dėl fizinio skausmo sukėlimo ir neteisėto laisvės atėmimo. Vaikų kankinimu kaltinami iš viso aštuoni pedagogai.
Perskaitęs šią publikaciją su ikrauk.lt susisiekė anonimu panoręs likti skaitytojas. „Aš pats buvau uždarytas Vėliučionių vaikų socializacijos centrą elgesio korekcijai. Kai ten pakliuvau, labai norėjau atsukti laiką atgal, kad galėčiau viską pakeisti“, – redakcijai rašė skaitytojas, kurio vardas ir pavardė redakcijai žinomi.
Skaitytojas atvirai pasakojo redakcijai savo istoriją. Į minėtą centrą jis pateko, kai šiam vadovavo direktorė Julijana Mažolytė. Pradžioje, anot skaitytojo, atrodė, jog centre viskas gerai, tačiau ilgai užsibūti ten vistiek nesinorėjo – iš centro jis pabėgo. „Viskas prasidėjo tada, kai mane pargabeno atgal“, – apie šiurpias detales atsargiai pasakoti ima buvęs centro auklėtinis.
„Parvežtas buvau kitų vaikų sumuštas, matėsi mėlynės, bet direktorė nieko nedarė. Kitą dieną buvau uždarytas į relaksacinį kambarį ir ten laikytas visą dieną, tik vakare buvau nuvestas į grupę. Taip tris dienas iš eilės“, – prisimena pasakotojas. Daug atvirauti jis nenorėjo, tačiau detaliai nupasakojo vieną incidentą.
„Jeigu pabėgdavai nuo dirbančios auklėtojos, direktorė oficialiai sakydavo, kad auklėtoja ir kalta, kad nesužiūrėjo, bet kai parveždavo atgal tai vaikas atsiimdavo labai skaudžiai. Aš pats tai patyriau, kai pabėgau nuo auklėtojos Eurikos Chodosevičienės. Ji pati liepė kitiems vaikams manę sumušti. Mane nusivedė į prausyklą ir spardė kojom kaip tik galėjo, aš rėkiau. Auklėtoja buvo savo kabinete ir viską girdėjo, bet nieko nedarė, tik vėliau, kai pamatė, kad man iš galvos bėga kraujas, pasakė, kad užteks, ir pagrasino, kad jei dar nuo jos pabėgsiu, bus tik blogiau“, – pasakojo skaitytojas.
Vis dėlto jis pabėgo dar kartą. „Tada išsiprašiau vaikų teisių tarnybos, kad man padėtų ir paprašytų, jog administracijos direktorius panaikintu įsakymą "Dėl patalpinimo į vaikų socializacijos centrą". Visada skaudžiai prisimenu tuos išgyventus metus toje įstaigoje... Ten yra daugybė vaikų, kurie neverti ten būti... O apie psichologinę pagalbą vaikui nėra ką ir kalbėti, nes jei kam nors pasakysi, kad tave sumušė, tai bus dar blogiau“, – tikino skaitytojas.
Vis dėlto šviesą tunelio gale jis mato. „Šiuo metu susitvarkiau gyvenimą – įstojau į aukštąją mokyklą, siekiu užsibrėžtų tikslų“, – patikino skaitytojas.
