Tomas Skorupskis, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
Kaip jau ketvirtuosius metus, liepos pabaigoje, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga sukvietė lietuvių ir latvių jaunimą į Dieveniškių kraštą, kur vyko stovykla „Mūsų šaknys — baltai“. Skirtingai nuo 2011-ujų ir 2012-ujų metų, šiais metais mūsų stovyklai nebuvo numatytas kultūros ministerijos finansavimas, tačiau nepaisant to — pavyko išlaikyti tokį patį aukštą stovyklos lygį. Stovyklos tikslas — per kultūrą, tiesioginį bendravimą, draugiškumą sustiprinti lietuviškas pozicijas probleminiame Vilniaus krašte, supažindinti jaunimą su baltų tikėjimu ir kultūra, stovyklos dalyviams suteikti antrosios baltų kalbos pradmenis.
Kiekviena stovyklos diena prasidėdavo vėliavų pakėlimu, giedant Lietuvos ir Latvijos himnus, rytine mankšta, o pasibaigdavo vėliavų nuleidimu, dainuojant lietuvių partizanų ir latvių tautines dainas. Stovyklos metu vyko antrosios baltų kalbos pamokos. Lietuvius šiais metais suskirstėme į pradedančiųjų ir pažengusių lygį. Stovyklos pabaigoje dalyviai laikė egzaminą, kuriame pademonstravo savo įgytas žinias. Tačiau geriausias to įrodymas — baltų kalbomis susišnekantys lietuviai ir latviai prie vakarienės stalo ar ryte visų baltų giedami valstybiniai himnai.
Stovyklos metu dalyviai žaidė senovės lietuvių žaidimą — Ripką, kuris susilaukė nemenko populiarumo, taip pat tinklinį, šaudė iš lanko. Stovyklos metu mokėmės žaidimų, ratelių, partizanų ir lietuvių liaudies dainų. Kiekvienas stovyklos dalyvis galėjo išmokti groti kanklėmis, dūdele, išmokti pinti vyteles, galėjo pasigaminti norimą gaminį iš žalvario, vyko keramikos užsiėmimai. Pirmosiomis stovyklos dienomis mus aplankė net dvi rekonstruktorių komandos. Vieni iš jų pravedė paskaitą apie baltų ginklus ir šarvus, o kiti parodė kovas, bei, kartu su stovyklos dalyviais, pravedė įtraukiančius žaidimus.
Stovyklos dalyviai nuėjo vidutinės kategorijos žygį po Dieveniškių apylinkes. Stovyklautojus suskirstėme į kelias komandas, kurioms davėme užduotis. Paskutinį vakarą, prie laužo, šios grupelės turėjo atlikti savo sugalvotą vaidimą, o taip pat padainuoti dvi dainas gimtąja kalba, bei vieną — antrąja baltų kalba. Vyresni LTJS nariai, kartu su latvių nacionalistais turėjo diskusiją, kurioje pasikeitė patirtimi, aptarė esamas problemas ir sukūrė ateities planus. Po stovyklos mūsų valdybos pirmininkas išvyko į stovyklą Latvijoje, kur įgytas žinias pristatys kitiems lietuviams ir jas panaudosime mūsų judėjimui. Pirmosiomis stovyklos dienomis turėjome baltišką ugnies apeigą, o sekmadienį pabudinome visą miestą su lietuviškomis dainomis darnia kolona žygiuodami į vietines mišias.
Šiais metais mūsų stovykla stipriai paaugo. Paaugo ne tiek išskirtine programa, kiek savo žmonėmis. Tautinio jaunimo stovykla Dieveniškėse jau tampa tradicija, kuri nėra priklausoma nei nuo valdžių kaitos ir finansavimo, nei nuo mūsų narių kaitos, nei nuo jokių kitų aplinkybių. Tol, kol turime tokį būrį bendraminčių, tol, kol mūsų organizacijos vis dar neuždraugė, mes sakysime tai, ką ir sakome nuo pat pirmosios stovyklos:
Lietuvos teritorija yra vientisa, nedaloma.
Lietuvių tauta — šios žemės šeimininkai.
Šalčininkų kraštas buvo, yra ir bus lietuviškas!
