Nors ekologiškas požiūris ir gamtos tausojimas darosi vis populiaresnis šiuolaikinio žmogaus gyvenimo atributas, tačiau ne apie visus šio reiškinio aspektus kalbama tiek daug, kiek apie atliekų rūšiavimą, ar ekologišką ūkininkavimą. Ekologiška mada yra vienas iš jų. Tačiau ir pati ekologiška mada susideda iš daugybės mažų aspektų: ekologiškos medžiagos, ekologiškas ir išteklius tausojantis tekstilinių kultūrų auginimas, dėvėtų rūbų pardavimas.
Anksčiau daug rūbų galėjo turėti tik labai turtingi žmonės, gamybos ir prekybos apimtys buvo žymiai mažesnės. Prasidėjus masinei gamybai dauguma žmonių gali įsigyti prastesnės kokybės, tačiau palyginti nemažus kiekius drabužių. Peršami stereotipai liepia atsinaujinti kas tris mėnesius, kiekvienąkart pasikeitus orams ir tam nereikia didelių pajamų. Atsinaujinimas pagal sezonus prieinamas didelei masei žmonių. Tai vadinama – dirbtiniu poreikiu.
Įdomus faktas – kas metus vien Jungtinėse Amerikos Valstijose išmetama apie 11 milijonų dar nešioti tinkamų drabužių. Sunku net įsivaizduoti, kokį plotą užimtų tokios atliekos. Didžiojoje Britanijoje per metus išmetama apie 1,2 milijono tonų rūbų. Visa tai užburtas vartojimo ratas. Kad ir koks kokybiškas rūbas būtų, praktiškai niekada nebus nešiojamas ilgiau nei 5 metus, vien todėl, jog atsirado terminas „moralinė senatvė“. Būtina pastebėti ir tai, jog išmesti rūbai yra ilgai yranti atlieka.
Toks rūbų pramonės klestėjimas skaudus dar ir dėl to, jog medvilnė, populiariausia drabužių gamybos medžiaga, savo prigimtimi yra ypatingai reikli kultūra. Medvilnės pasėliai yra daugiausiai vandens reikalaujanti kultūra – maždaug 3 proc. viso agrokultūroje suvartojamo vandens atitenka medvilnės augintojams. Medvilnės laukai ypatingai puolami įvairiausių kenkėjų, todėl ūkininkai joms sunaudoja maždaug 6-10 proc. viso pasaulio pesticidų kiekio. Taigi medvilnė, be visa ko, dar ir pati „purviniausia“ kultūra. Dėl šių priežasčių kuriama „Geresnė medvilnės sistema“, kurioje būtų tobulinama ilgametė medvilnės auginimo tradicija, leisianti 38 proc. sumažinti vandens poreikį ir 47 proc. suvartojamų pesticidų kiekį. Ekologiškesnių alternatyvų bandoma ieškoti ir gaminant kitus tekstilės pluoštus, pavyzdžiui, dirbtinę odą.
Drabužių industrija suformavo ir toliau formuoja mąstymą, jog kiekviena „normali“ moteris turi nuolatos keisti savo garderobą ir žengti kojas kojon su kartu, tačiau tuo pačiu skelbia besirūpinančios ekologija. Tokios firmos kaip GAP, Marks and Spencer, Banana Republic ir Piperlime pradėjo vykdyti ekologiškos gamybos iniciatyvas. Pirmoji iš jų, pavyzdžiui, prisidėjo prie iniciatyvos gamybos metu taupyti vandenį. Marks and Spencer pasirašė 180 pasižadėjimų sąrašą, kuriuos apima ekologiškos medžiagos, energijos švaistymas ir klimato atšilimas. Pavyzdžiui, nuo 2007 m. kompanija sumažino savo anglies dioksido išmetimą 96000 tonom. Taigi niekas nebando atkalbėti nuo besaikio rūbų vartojimo (rūbų pirkimo) bei toliau kuria dirbtinį poreikį, tačiau daro šį procesą kiek įmanoma ekologiškesnį. Deja, tuo kol kas užsiima tik palyginti brangių drabužių firmos.
Todėl yra svarbiu ekologiškos mados atributu tapo second handai. Nors pirmiausiai siejami su galimybe mažiau pasiturintiems žmonėms įsigyti rūbų, tačiau atneša neabejotiną naudą gamtai, tai tonos, antram gyvenimui prikeliamų rūbų. Todėl apsipirkti dėvėtų rūbų parduotuvėje daugeliui nebėra gėdos ženklas, dėvėti rūbai tapo stilingu atributu. Prie pasikeitusio požiūrio prisidėjo ir vintage stiliaus išpopuliarėjimas, mada rengtis įvairaus laikmečio senienomis. Madinga tapo ir eklektika, „greitasis stilius“, drąsus eksperimentavimas. Moterys pradėjo girtis ne didele rūbų kaina, o tuo, jog stilingą rūbą pavyko įsigyti vos už kelis litus. O svarbiausia, jog tai geriausias būdas paprastam žmogui prisidėti prie ekologijos madoje.
