Solidarizuodamasis su mažas pajamas turinčiais žmonėmis Maisto banko komunikacijos ir plėtros vadovas, laikinai organizacijos direktoriaus pareigas einantis Vaidotas Ilgius leidžiasi į eksperimentą – penkias savaites jis gyvens suveržęs diržus ir maistui skirs vos 5 litus per dieną. Kokie rezultatai? Skaitykite jo tinklaraščio įrašą:
Kaip ir daugelis Lietuvoje, Vėlinėms keliavome pas gimines ir lankėme kapus. O ten – pokalbiai apie moliūgus ir keistą sumanymą valgyti už 5 litus per dieną.
Prakalbus apie tai, ką ir kaip šiomis dienomis valgau, neišvengiamai paliestas ir klausimas „kodėl?” Ir vėl tas šimtus kartų girdėtas „argumentas” – kam reikia gailėti ir remti žmonių, kurie nieko nedirba ir verčiasi iš pašalpų.
Čia tuoj pat prisimenamas tikras atvejis, kuomet ieškant pagalbinio nekvalifikuoto darbininko sunkiai tokį rasi – iš darbo biržos atsiųstas paprašė pažymos, kad dirbti jis negali; kitas girtas, o iš trečio naudos kaip iš ožio pieno – eik iš paskos ir taisyk.
Klausiu – na ir kiek tokių lebedų, jūsų manymu, tarp skurstančių ir reikalingų paramos, yra? „Maisto banko” duomenys rodo, kad tarp maisto labdaros gavėjų socialinės rizikos šeimų ir asmenų – mažiau nei dešimtadalis. Dauguma norėtų dirbti ir užsidirbti, bet negali – dėl sveikatos, amžiaus, būtinybės prižiūrėti vaikus.
Regionuose daug didesnė bedarbystė, nei didmiesčiuose – padoresnio darbo sunku rasti. O sutikus dirbti už minimalią algą reikia pridėti ir išlaidas kelionei, brangesniam maistui, o kur dar laikas, kurį buvo galima skirti tvarkantis apie ūkį, ruošiant atsargas žiemai ir pan? Viską sudėjus ant vienos svarstyklių lėkštės, ant kitos padėjus socialines išmokas liekant namuose – skirtumas kažin ar motyvuoja.
Galiausiai šeiminykščiai pripažįsta, kad ir kaime „pašalpinių” lodorių kas dešimtas. Tokie, kaip liūdnai pagarsėjęs Zebkinas, turėtų būti laikomi veltėdžiais-profesionalais. Savivaldybių socialinių darbuotojų darbas ir yra atpažinti tokius galinčius dirbti (o greičiausiai ir dirbančius kur nors neoficialiai), ir reikalaujančius „priklausančių” pašalpų bei kompensacijų. Girdėjau Panevėžio socialinius darbuotojus pasakojant, kad savivaldybėms perėmus socialinių išmokų skyrimą, nenorintys nuo negalinčių jau ir atsijoti.
Taip sutartinai ir priėjome prie išvados, kad didžioji dalis nepasiturinčių skurdo ir varganos mitybos visgi savo noru nepasirenka. Daugelis jų ir nori, gal ir mokėtų – bet negali.
O tai ar taip su tais „tinginiais veltėdžiais” tvarkydavosi anais laikais? – klausiau vyresniųjų, važiuodamas pro buvusio kolūkio „Tarybų Lietuva“ laukus. Auklėdavome darbo kolektyvuose, atsakė. Keikdavome brokdarius dvejetukininkus, girtuoklius pravaikštininkus, bet turėjome pakęsti, iš darbo nevydavome. Vadovautasi karine sistema – „nemoki – išmokysim, nenori – priversim” – tik kažin ar efektyviai. Bet dabar kiti laikai.
Taip sutartinai ir priėjome prie išvados, kad didžioji dalis nepasiturinčių skurdo ir varganos mitybos visgi savo noru nepasirenka. Daugelis jų ir nori, gal ir mokėtų – bet negali. Senatvė, ligos, vaikai, vietos ekonomikos nuosmukis, prarasti socialiniai įgūdžiai – priežastys įvairios. O negalintiems verta ir būtina padėti.
Provincijos privalumai ir trūkumai
Apsilankius mažiau žinomose periferijos parduotuvėse jausmo, kad čia pramisti lengviau, neatsirado. „Alytaus duonos” firminėje parduotuvėje pagulėjusios duonelės kaina su nuolaida vis dar didesnė, nei pigiausių gaminių sostinės prekybos centruose. Tiesa, tenykščiai kepėjai duoną kepa iš natūralių medžiagų, naudoja daug rankų darbo, taigi ir savikaina nėra mažiausia.
Užėjęs į vieną iš Telšiuose veikiančių krautuvėlių „Čia”, dėl jos sąsajų su „Žemaitijos pienu” tikėjausi rasti pigesnės varškės ar kefyro. Deja, kainos ir su nuolaida teprilygsta pigiausiems prekybos milžinų nuosavų prekės ženklų linijos ekvivalentams. Nebent už tą pačią kainą gaučiau geresnę kokybę. Pasikuitęs nukainotų prekių skyrelyje likau nemaloniai nustebęs – daugelis siūlomų pieniškų gėrybių su nuolaida buvo pasibaigusio galiojimo. Matyt, yra kas perka ir tai…
Tačiau nustebino dešrelės. Pirmos rūšies dešrelių pakuotę siūloma pirkti vieną, o kitą gauti nemokamai – priedo taikoma 30% nuolaida. Aštuonios dešrelės už 4,99 Lt – neblogai. Į pirkinių krepšelį pakliuvo ir šiaip jau nebrangūs bananai su 40% nuolaida – sako, tie su dėmelėmis vertingesni už žalsvai geltonus :)
Savaitės rezultatai
Ką galiu pasakyti įpusėjęs antrąją eksperimento „valgyti už 5 litus per dieną”? Nelengva, bet įmanoma. Gaminant valgį „į priekį”, nuodugniai planuojant, nepasiduodant pagundoms paišlaidauti – gyventi galima. Nors ir jaučiuosi pasilpęs (tiek fiziškai (numečiau daugiau kaip 5 kg svorio), tiek imuniteto prasme (prikibo peršalimo kvaraba)), emociškai įsitempęs – gyvenu su mintimis, kad taip gyventi tenka kas penktam. Dabar aišku, iš kur tiek piktų komentarų internete ir burnojančių ant visų ir dėl visko – šitaip valgant optimizmas ir linksmumas garuoja greitai.
Vartant valgymo dienoraštį, sunku ir berasti ką nors įdomesnio – valgis neįmantrus ir monotoniškas.
Trečiadienis atsiėjo 4,77 Lt. Pusryčiams avižų košė ir balinta kava, pietums – daržovių sriuba su duona ir apdainuotais kalakutienos maltinukais. Užkandžiams pora obuolių, arbata ir stiklinė pasukų (turguje litrą šio produkto radau už 1,20 Lt). Grįžęs po krepšinio treniruotės alkanas nebuvau – pasitenkinau likusia puse pakelio varškės su duona ir arbata su pora nuo šeimynos stalo nukneckintų marmeladinių saldainiukų.
Ketvirtadienį per plauką viršijau normą – suvalgyta už 5,01 Lt. Koją pakišo pusryčiams pievagrybiais ir svogūnu gardinta grikių košė. Nors draugai prirodė, kur gauti pigiausių grikių, keli pievagrybiai išpūtė išlaidas. Vienas liūdnų atradimų yra tai, kad kitiems juokingai pigūs dalykai – pievagrybiai, varškė, bananai, silkė – bus sunkiai įkandama bloznai piniginei.
Ketvirtadienį per plauką viršijau normą – suvalgyta už 5,01 Lt. Koją pakišo pusryčiams pievagrybiais ir svogūnu gardinta grikių košė.
Tiesa, tądien be įprastų sriubos, obuolių ir bulvių su raugintais kopūstais pasimėgavau langeliu juodo šokolado, o vakare su šeima gaminome pagal Beatos Nicholson receptą. Patiekalas žinoma nesudėtingas, tačiau Pilno grūdo ežiukai pasirodė ir skanūs, ir neskriaudžiantys kišenės (porcija atsiėjo 42 centus).
Penktadienis, helovinas – kaip čia be moliūgų. Ryte gaminau sorų košę su moliūgais, kava ir obuoliai vėliau. Per pietus pasitenkinau makaronų tirštasriube su vištiena (tiesa, man teko tik sultinys – mėsą suvartojo šeimyna). Vakare – nuo vakar likę grikiai. Kelionėje pasitenkinau rieke duonos ir arbata, tad dieną baigiau išleidęs rekordiškai mažai – vos 3,09 litus. Tai įmanoma tik gaminant didesnį kiekį ir jį paskirstant kitoms dienoms.
Šeštadienis – vėl soros su moliūgais, vėl obuoliai, vėl makaronai ir kininio kopūsto salotos su virtomis bulvėmis. Vakare – daržovių sriuba ir duona su gabalėliu naminio sūrio. Dienos rezultatas – 4,64 Lt.
Sekmadienis – vėl svečiuose ir kelionėse. Ryte močiutės košė, pietums didelei kompanijai keptas bulvių plokštainis. Man teko pigesnė versija su varške, kiti ragavo kitoje skardoje vištiena gardinto kugelio. Po ginčų, ar pačių užaugintas bulves ir kitas daržovės iš viso dera traukti į apskaitą, nustatėme sutartinę porcijos kainą – 1 Lt. Vakare – lauktuvėms įdėti kopūstų maltinukai ir gabalėlis plokštainio, plius užkandžiams sukrimsti obuoliai ir akcijinis bananas. Viso – 4,82 Lt.
Ilga litanija išėjo – kitą savaitę stengsiuosi rašyti dažniau ir trumpiau. Ačiū, kad sekate ir palaikote!
PS – 5 litų auka nepasiturinčių maitinimui – tel. 1343 :)
