– Papasakokite, kaip mainų moksleiviai rado kelią į jūsų šeimą? – paklausiau Živilės Šutavičienės.
– Apie galimybę priimti mainų programoje dalyvaujantį moksleivį sužinojau iš dukters, kuri pati buvo Prancūzijoje, o vėliau tapo savanore YFU – tarptautinėje moksleivių mainų organizacijoje.
Pirmoji moksleivė iš užsienio mūsų namuose buvo vokietė vardu Famke, kurią nusprendėme priimti visiems mokslo metams. Antrasis į šeimą priimtas mainų moksleivis buvo vaikinas iš Čilės, vardu Enzo. Pagrindinis motyvas dar kartą priimti moksleivį – tai noras dalintis savo namų šiluma visus mokslo metus bei noras atsidėkoti. Jautėme dėkingumą YFU organizacijai, kad mūsų dukra Paryžiuje buvo labai gražiai priimta šeimoje, su kuria dar ir dabar palaiko ryšius.
– Koks buvo Jūsų pirmas įspūdis apie vaikus iš užsienio?
– Famke buvo ambicinga mergina. Prieš atvykdama į Lietuvą, mergina išsikėlė sau nemenkus tikslus. Iššūkiu tapo jos noras išmokti lietuvių kalbą. Ji stengėsi pažinti lietuvių kultūrą, perprasti lietuviškos šeimos gyvenimą, o mes savo ruoštu bandėme suteikti jai visas galimybes.
Jos tikslai tapo mūsų tikslais – kartu leidome laisvalaikį, buvome nuvažiavę slidinėti į Alpes, kartu ruošdavome valgyti ar jaukiai sėdėdavome prie židinio po pasivažinėjimo rogutėmis. Prieš išvažiuodama moksleivė iš Vokietijos pripažino, jog visus savo norus išpildė su kaupu – tai buvo didžiausia padėka mums.
Enzo buvo sportiškas vaikinas, žaidė krepšinį, tad šalia jo planų pažinti lietuvišką kultūrą, prisidėjo ir jo krepšinio technikos įgūdžių tobulinimas. Vaikinas džiaugėsi, kad patirtis Lietuvoje padėjo jam patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius.
Pirmomis savaitėmis pastebėjome, kad jo anglų kalba labai prasta, kartais net būdavo sunku susikalbėti, tačiau išvažiuodamas jau gebėjo kalbėti laisvai. Nepaisant nesklandumų pradžioje, Enzo labai patiko gyvenimas Lietuvoje – jis susirado daug draugų ne tik mokykloje, bet krepšinio komandoje, kurioje treniravosi.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Į šeimą atvykus Enzo jautėsi, kad jis nebuvo labai savarankiškas buityje, todėl turėjome daug pokalbių, kaip jis gali prisidėti prie šeimos pareigų buityje. Tarėmės, ko jis gali išmokti, aiškinome, kad nereikia laukti komandų, o reikia pačiam imtis iniciatyvos.
Kadangi vaikinas daug sportavo, teko dažniau skalbti. Žinoma, tai smulkmena. Didelių sunkumų neteko patirti nė su vienu iš moksleivių. Kalbos barjero šeima taip pat nesijautė, nes visi kalba angliškai, o aš su vyru – dar ir ispaniškai.
Ką tik atvykusi Famke mums pasirodė kiek nedrąsi ir nepasitikinti savimi. Padarėme prielaidą, kad ją baugino svetima šalis, kultūriniai skirtumai. Todėl mano, kaip priimančios mamos, tikslas buvo sukurti jai jaukias namų sąlygas, priimti į savo šeimą kaip tikrą dukterį. Stengiausi skatinti Famkę būti drąsesne, norėjau, kad ji įgautų pasitikėjimo savimi. Todėl skatinau dalyvauti pokalbiuose, reikšti savo nuomonę, o jeigu reikia, ją argumentuotai apginti.
– Ar buvote iš anksto nustatę taisykles, kaip turėtų elgtis šeimos nariai ir moksleiviai, esant konkrečioms situacijoms. Pavyzdžiui, konfliktų metu?
– Taip, iš anksto nustatytos taisyklės namuose padėjo išvengti nesusipratimų. Atsakomybė už mainų moksleivius buvo tokia pati kaip ir su kitais mūsų vaikais – reikia suvokti, kad jie jau buvo beveik pilnamečiai. Todėl aiškinome, kas dera, ko negalima, perspėjome apie alkoholio netoleravimą, tad problemų neturėjome.
– Kokia yra didžiausia nauda šeimai, pasiryžusiai priimti mainų moksleivį?
– Mūsų šeimai Famke davė daug geros nuotaikos, daug šypsenų. Atvykus Enzo mano vaikai turėjo nuostabų žaidimų draugą, o jauniausiam sūnui jis buvo puikus krepšinio partneris. Bendraudamas su Famke vyras galėjo prisiminti ir patobulinti savo vokiečių kalbos žinias.
Stengėmės, kad atvykę studentai kuo turiningiau praleistų laiką: važiavome į įvairiausius Lietuvos kampelius, norėdami pristatyti mūsų tautos istoriją bei kultūros ypatumus.
– Ką galėtumėte pasakyti šeimoms, dvejojančioms, ar verta leistis į tokią avantiūrą, ar tokia patirtis naudinga?
- Jeigu dvejojate, užduokite sau paprastą klausimą – ar jūsų gyvenimas nuobodus? Ar norite ko nors naujo? Jeigu taip, tai siūlau nedvejojant į šeimą priimti moksleivį pagal YFU programą – ne tik atgaivinsite savo istorines žinias, aplankysite seniai matytas vietas ir muziejus, pradėsite keliauti po Lietuvą.
Praleisite daugiau laiko su šeima. Žinoma, teks daugiau atsakomybės, nes būsite reikalingas, kaip mama, tėtis, dar vienam vaikui. Tačiau smagiausia, kad palaikysite bendravimą su svečiu ir jo šeima net po moksleivio išvykimo namo,
Jūsų vaikai taip pat gaus naudos, nes atvykus bendraamžiui jie mokosi prisitaikyti prie naujo šeimos nario, jo pomėgių, interesų bei savitų kultūrinių ypatumų. Vaikai išsiugdo supratimą, kad kiekvienas privalo prisidėti kuriant geresnius santykius, stengtis, jog kiekvienas šeimos narys jaustųsi gerai.
