Kadangi Joninių savaitgalį neišvažiavau į jokias pievas šokinėti per laužus ar miškus ieškoti paparčio žiedo, net neišplaukiau baidarėmis, teko rinktis iš Vilniuje vykstančių renginių. Labiausiai viliojo aviacijos šventė oro uoste, taigi gerokai įsibėgėjus dienai patraukiau ten. Sutrumpinta istorija tokia: valandą praleidau gatvėse aplink oro uostą, apžiūrėjau gausybės vilkikų „užpakalius“, ištyriau, kokios muzikos žmonės klausosi mašinose, virš galvos pamačiau du lėktuvus ir greitai grįžau į Vilnių praleisti likusios dienos.
Ne tokią jau ilgą kelionę iki oro uosto pradėjau nuo žiedo prie Edukologijos universiteto. Truputį pasvarsčiusi, važiuoti ilgesniu (bet, yra tikimybė, neužkimštu) keliu per Laisvės prospektą ar trumpesniu, bet pro statomą viaduką, pasirinkau pastarąjį. Tai buvo pirmoji, nors, kaip vėliau paaiškėjo, tikrai ne didžiausia klaida.
Ten, kur A.Goštauto gatvė susilieja su Geležinio Vilko gatve, tradiciškai buvo grūstis, mat vietoj vienoje atkarpoje vietoj keturių eismo juostų telieka dvi. Laimė, ją įveikėme gana operatyviai – sustoti nereikėjo nė minutei.
Paskui su vėjeliu pasiekiau Savanorių gatvės žiedą, įsukau į aplinkkelį, to paties vėjelio lydima kirtau S.Dariaus ir S.Girėno gatvę. Ji irgi veda į oro uostą, bet tinka tik „normaliems“ žmonėms – kurie kur nors skrenda, o ne žiopso į lėktuvus. Mums reikėjo sukti pro Liepkalnio gatvę.
Pakeliui iki jos laukė antra grūstis, šįkart – rimtesnė. Kelininkai pluša Žirnių gatvės pradžioje, atrodo, tiesdami privažiavimus iki būsimo prekybos centro IKEA, todėl viena eismo juosta irgi panaikinta. Tiesa, nesupratau, kodėl – tame gabaliuke nei kelias išraustas, nei kokios technikos pristatyta. Bet tiek to, matyt, kiekviena rimta gatvė turi turėti savo „kamštį“.
Taip pat gana greitai prasmukusi pro šitą kliūtį be reikalo apsidžiaugiau, nes iškart pakliuvau į kitą grūstį. Gaila, nepamatavau jos ilgio, bet tikrai buvo keli kilometrai. Dvi automobilių (įskaitant vilkikus – šiaip ar taip, aplinkkelis, vedantis Baltarusijos kryptimi) eilės lėtai lėtai stūmėsi į priekį. Pastebėjusi, kad kairioji juda kur kas greičiau (mat toli priekyje dalijosi į dvi, tačiau abi suko kairėn – priešingai, nei reikėjo man), likau joje ir dūmiau (palyginti su kita visiškai nejudančia eile, tikrai kone skriejome) priekin.
Žinoma, geri dalykai greitai baigiasi. Mes irgi sustojome. Šiaip ne taip įlindau į pirmąją eilę, nes šito ilgo kelio pabaigoje turėjau sukti į dešinę oro uosto kryptimi. Ir įstrigau. Buvo netrumpų atkarpų, kai visiškai nejudėjome, nors kairiau stovintys automobiliai, sudarę pusantros ar net dvi juostas, sėkmingai važiavo, kur reikia. Tada mes šiek tiek pasistumdavome pirmyn, tačiau, kadangi automobiliai bandė persirikiuoti ir iš kairės, ir iš dešinės, ir dar iš kažkokio kiemo, iš esmės stovėjome vietoje. Nepaisant to, kad mums irgi kartais užsidegdavo žalias šviesoforo signalas ir – dar daugiau – žalia rodyklė prie raudono signalo leido sukti bet kada.
Kai apsupo iš visų pusių – kažkokia šeimynėlė bandė užlįsti prieš mane iš kairės, o rimtas vilkikas (dar pusmetris ir galėjo paversti mano ratus laužo krūva) – iš dešinės, nusprendžiau nenusileisti. Ar šiaip, ar taip, jau siaubingai vėlavau, prieš mane stovėjęs vairuotojas užleido kokius keturis automobilius – ir už save, ir už mane. O tada man prieš nosį išdygo ponas, povyza ir elgesiu labai primenantis Klonio gatvės armiją, ir pradėjo kažką aiškinti apie solidarumą. Kadangi jis beveik prilipo prie variklio dangčio, nebeturėjau pasirinkimo ir „fūra“ sėkmingai įlaviravo į gatvę.
O aš turėjau minutėlę apmąstyti strategiją. Supratau, kad po bemaž valandos Žirnių gatvėje laukia dar geras laiko gabalas Liepkalnio gatvėje, paskui – vietos mašinai pastatyti paieška, dar reikės nupėdinti iki pačios šventės vietos… Grėsė nepamatyti nieko, taigi nusprendžiau „Maximos“ aikštelėje apsisukti ir nebegadinti sau nuotaikos.
Prie parduotuvės pakliuvau į dar vieną nedidelę grūstį – įtariu, nemažai šventės dalyvių automobilius paliko ten ir vietą pasiekė pėsčiomis. Kai jau įsukau į Liepkalnio gatvės atkarpą, vedančią centro link, supratau teisingai pasielgusi – ten stovėjo dar viena kilometrinė eilė…
Dar ir greitąją su sirenomis sutikau. Nors buvo akivaizdu, kad vairuotojas skuba ne šiaip sau, niekas nematė reikalo pasitraukti iš kelio.
Buvo apmaudu ir pikta, kad negalėjau sudalyvauti šventėje, apie kurią nuo ankstaus ryto trimitavo žiniasklaida. Nėra ko kaltinti. Neuždrausi žmonėms atkeliauti į viešą šventę arba remontuoti kelius. Galėjau išvažiuoti anksčiau ir užsiimti „vietą parteryje“ arba pasirinkti kitą kelią. Tačiau organizatoriams vis tiek reikėjo geriau susitvarkyti su logistika – numatyti, kur palikti mašinas toliau nuo oro uosto, išdėlioti ženklus, kur geriau pastatyti automobilius ir pasiekti renginio vietą, galų gale iš anksto paskelbti patarimų, kur, kada ir kaip važiuoti.
Tiesa, negaliu pasakyti, kad nieko nepamačiau. Kol stovėjau Žirnių gatvėje ir klausiau, kokia muzika skamba iš aplinkinių automobilių, virš galvos praskrido du lėktuvai.
