Šeštadienį Vilniuje įvykęs iš anksto numatytas gatvinių muzikantų susirėmimas į miesto gatves sutraukė tūkstančius prieš tylą ir susikaupimą protestuojančių vilniečių. Taikesni miesto gyventojai buvo priversti ieškoti savaitgalinio prieglobsčio užmiestyje, kiti, nepabūgę garso bangų atakos, liko tūnoti namuose, iš vakaro apsirūpinę maistu ir geriamuoju vandeniu, užsikalę langus, pasiramstę aptrupėjusius balkonus bei atsisveikinę su artimaisiais.
Pirmosios gitaros sugriaudėjo apie 12 val. vietos laiku, kai gerai organizuotos sunkiojo metalo ir alternatyvaus roko grupuotės užėmė strategiškai svarbias Pilies, Didžiąją ir Vokiečių gatves. Didelis praeivių srautas grupuočių nariams garantavo priėjimą prie milžiniškų baltųjų centų išteklių.
Tačiau šis rokerių manevras neliko nepastebėtas savadarbiais smuikais ir akardeonais apsiginklavusių Lietuvos Muzikos akademijos pėstininkų – vienas akardeonų eskadronas, nepastebimai prasmukęs pro Stiklių ir Žydų gatvių kontrolės punktus, įsiveržė į prestižine laikomą teritoriją prie Prancūzijos ambasados ir kurį laiką gana įtikinamai nustelbė agresyvaus roko artileriją, kuri buvo beįsiviešpataujanti visoje Pilies gatvėje.
Tuo tarpu iš kito flango smogė smuikininkių divizija. Vadovaudamasi Mozarto, Hendelio, Bacho ir kitų muzikos brigados generolų raštiškais nurodymais bei išnaudodama smuiko teikiamą itin didelio garso bangų dažnio technologiją, ši mergaičių armija be vargo prislopino jau pradėjusias įkyrėti elektrinių gitarų salves ir be didesnių incidentų įsiveržė į melomanų ausis ir širdis.
Vilniaus gatvėje dominavo DJ legionai. Apsirūpinę moderniausiais muzikiniais ginklais, didžėjai modžachedai vadovavosi „Sukiok ir skrečiuok“ garsinių atakų taktika, kuri pasirodė esanti labai efektyvi kovojant dėl nepilnamečių publikos resursų. DJ legionai buvo vieninteliai, kuriems pavyko persikelti į dešinįjį Neries krantą ir užimti Europos aikštę. Savivaldybės darbuotojai buvo priversti pasirašyti besąlyginę kapituliaciją.
Užupio respublika, nepaisant paskelbto neutraliteto, buvo nusiaubta nevienalyčio, už jokią muzikinę ideologiją nokovojančio, todėl menkai organizuoto muzikos partizanų būrio. Tačiau toks muzikinio arsenalo įvairumas, sumišęs su anarchistiniu Užupio visuomenės mentalitetu sukėlė grandininę reakciją ir to pasekoje sprogo muzikinė atominė bomba, kurios dundesys buvo girdimas 19 km spinduliu.
Visą dieną užimtuose savivaldybės rūmuose vykusios derybos dėl muzikos paliaubų baigėsi tik vėlai vakare, kai Vilniaus vadovai sutiko patenkinti muzikos grupuočių reikalavimus – legalizuoti nelegaliai įsigytus muzikos instrumentus, atšaukti Privalomojo Gitaros Draudimo mokestį, įteisinti grupių pavadinimų rašybą lenkiškais rašmenimis ir daugybę kitų.
Muzikos paliaubų sutartis buvo pasirašyta apie 22 val. Pasklidus žiniai apie pasirašytą taikos sutartį, muzikantų legionai ėmė skirstytis, nors kai kur dar buvo girdimi pavienių susirėmimų aidai net iki 4-os valandos ryto. Tačiau apie penktą valandą ryto netikėtai pragydęs gaidys išvarė užsimiršusius muzikos kovotojus atgal į pogrindį.
Tačiau muzikos apžvalgininkai nelinkę sureikšminti šios laikinos taikos. Anot jų, daug kas priklausys nuo to, kaip Vilniaus valdžiai seksis vykdyti muzikantų iškeltus reikalavimus. Turint omeny ir taip jau įtemptą situaciją Vilniaus krašte, šeštadienio įvykiai greičiausiai pasikartos ir ateityje. Tik klausimas kada?
