Rugsėjo pabaigoje Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko susitikimas su rašytojo Juliaus Kaupo šeima. Jame dalyvavo Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė, Laimutė Adomavičienė, rašytojo sūnus Algis Kaupas ir žmona Dalia Kaupienė.
Muziejuje eksponuojami rašytojo laiškai draugams, žurnalai, Juliaus Kaupo plunksnakotis, spausdinimo mašinėlė, jo ir artimųjų bendros nuotraukos ir dar keletas asmeninių daiktų. Susirinkusiai auditorijai Virginija Paplauskienė šnekėjo apie Juliaus Kaupo gyvenimą: „Jis buvo kritikas, rašytojas, neeilinis žmogus, bet pirmiausia – medicinos mokslų daktaras. Gimęs Kaune, studijavęs Vytauto Didžiojo universitete, Amerikoje, gavęs oficialų patvirtinimą, pripažinimą.“ Julius Kaupas 1920-1944 m. gyveno Lietuvoje, 1944-1950 m. – Vokietijoje, o 1950-1964 m. gyveno Amerikoje. Būdamas Lietuvoje mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, vėliau buvo įstojęs į pirmąją A. Smetonos karo mokyklą. Domėjosi ne tik medicina, bet dalyvavo ir filosofijos seminare, literatūros vakaruose, kur susipažino su poetu Henriku Nagiu. Toji draugystė buvo ypatinga, jie kartu vaikščiodavo ąžuolyne, Laisvės alėjoje, gvildeno būties ir nebūties klausimus, kalbėjo apie kūrybą, apsilankydavo ir Henriko Nagio tėvų namuose, Kėdainiuose. Julius Kaupas turėjo savo gyvenimo motto: „Šypsotis ir į viską žiūrėti su šypsena.“ Su žmona Dalia išvažiavęs į Vokietiją studijavo filosofiją, meno istoriją, daug rašė, bendradarbiavo žurnale „Šviesa“ , rašė literatūros kritikos straipsnius, redagavo knygas, išspausdino savo kūrybą. 1948 m. išleista jo pirmoji knyga „Daktaras Kripštukas pragare.“ Ypač žavėjosi E. Th. Hoffmanno kūryba, bandė rašyti panašiai, mokėjo jo parašytas mintis cituoti beveik mintinai. Julius Kaupas tikėjo, kad pats žmogus renkasi gyvenimą, todėl jis nusprendė gyventi Amerikoje, rašė laiškus H. Nagiui apie patiriamus sunkumus, ligą – cukraligę. Deja, liga Juliui Kaupui buvo negailestinga, ir 1964 m. jis mirė. Į laidotuves buvo atvykęs ir sakė kalbą Valdas Adamkus.
J. Kaupas buvo idealistas, romantikas, nebuvo sukūręs daug, bet jo pasakos savitos ir vertingos. Jo tėvai samdė korepetitorius, kurie mokė vokiečių ir prancūzų kalbų, todėl atsivėrė kelias literatūrai populiarinti ne tik Lietuvoje. Pasakas jis sekė vaikystėje mažesniam broliukui, todėl fantazija vystėsi greitai ir jau besimokydamas Jėzuitų gimnazijoje rašė komiksus su paveikslėliais. Su Kęstučiu Čečkeliūnu leido laikraštėlį „Asilo durys“, išbandė eiliavimo meną. Pasakos buvo išspausdintos 1943-1944 m. žurnale „Žiburėlis“, vėliau kelios pasakos buvo pakoreguotos ir išleistos vokiškame pasakų rinkinyje. Nuo vaikystės Juliui patiko fantaziją sieti su tikrove, „Daktaras Kripštukas pragare“ buvo premijuota. Pasakos buvo panašios į Hoffmanno, atitiko panašią pasaulėjautą. J. Kaupo pasakas galima laikyti ir neuromantinėmis. Pavadinimai prasmingi, ilgi, siužetiški ir šmaikštūs. Vaizduojami vaikai ir jų pasaulis, tikėjo, kad blogis transformuojasi į gėrį. Novelių rinkinyje „Saulėgrąžos mėnulio šviesoj“ keliamos moralinės problemos.
Virginija Paplauskienė sakė: „Julius – kaip saulės spindulys, kaip šviesa. Kai aš mąstau apie didelį ir šviesų vaiką, vis prisimenu Julių.“ Šis žmogus buvo vienas iš tų, kurie sugebėjo atskleisti vaikų mintis ir vaizduotę be galo aiškiai ir suprantamai, kaip šviesa, kurios nesuprasti neįmanoma.
Juliaus Kaupo sūnus – jau suaugęs vyras, mylintis mamą ir vis dar vadina jį „tėveliu“ . Papasakojo apie savo vaikystę. Algis, užaugęs Amerikoje, šneka su akcentu, kai kuriuos žodžius pamiršęs. Grįžęs į Kauną bando įsivaizduoti sniego senį iš pasakų ir kitus personažus. Juliaus Kaupo šeima įdomi kaip ir jis, žmogus, kūręs vaikų vaizduotę.
