Savo istorija galite pasidalinti ikrauk@15min.lt
Žinoma pramogų pasaulio vizažistė Julija Estko sutiko pasidalinti su IKRAUK.LT savo didžiausio 2013 m. sukrėtimo istorija – konfliktu su kelių policijos pareigūnais. Tiesa, ją ištiko ir kita nelaimė, 2013 m. pradžioje moteris neteko mamos. Todėl nervų karu virtęs susidūrimas su kelių policijos pareigūnais simboliškai pabaigė košmaru virtusius vilnietės Julijos Estko metus. Pažvelkime į 2013 m. gruodžio 1 d. įvykius pačios Julijos akimis.
Esu pozityvus žmogus, laikausi nuomonės, kad, jei gyvensime teigiamomis emocijomis, gyvenimas tęsis ilgiau. Taip galima paaiškinti mano pilietiškumą, dėl kurio kyla bėdų. Keletą kartų gyvenime jau esu kvietusi policiją. Kartą chuliganai daužė stotelę. Kitą kartą šalia mano namų automobilis pėsčiųjų perėjoje mirtinai sužalojo moterį ir bandė nuvažiuoti. Vijausi jį tekina, rėkiau, kviečiau pareigūnus...
Todėl mane pažįstantiems žmonėms mano poelgis Vilniuje, S.Konarskio gatvėje, atrodo natūralus ir nekelia minčių, kad esu nusikaltėlė.
Išgirdau keistą garsą
2013 m. gruodžio 1 d. buvo sekmadienis, bet aš turėjau keletą fotosesijų, tad dirbau. Važiuodama daryti makiažo pagal užsakymą, trumpam sustojau prie LRT televizijos pastato, šalia svečių aikštelės. Grįžusi iš televizijos, atbuline eiga išvažinėjau į S.Konarskio gatvę. Oras buvo nekoks, šlapdriba. Matomumas prastas, bet aš stengiausi važiuoti atsargiai, stebėjau vaizdą per visus tris veidrodėlius. Taigi praleidau kitus eismo dalyvius ir pajudėjau atgal.
Staiga išgirdau keistą garsą, lyg būčiau ant kokio akmens užvažiavusi.
Staiga išgirdau keistą garsą, lyg būčiau ant kokio akmens užvažiavusi. Na, juk pasitaiko gatvėse atsitiktinių kliūčių. Bet kitų pavojaus ženklų nebuvo, tad ramiai važiavau į darbą.
Padirbėjusi fotosesijoje, užmečiau akį į savo automobilį. Šį žvilgantį „VW Beetle“ labai saugau – net automatinėse plovyklose neplaunu, tik rankomis – kad kėbulo nesubraižytų. Tai štai – pastebėjau, kad ant galinio bamperio apatinės dalies ties ratu yra nubrozdinimas. Žinau, kad tokiu atveju reikia dažyti visą detalę, tai kainuoja nemažus pinigus – iki tūkstančio.
Automobilis draustas „Kasko“, įvykio kaltininkas, bent jau man buvo aiškus – akmuo – nuostolis neviršija 5000 Lt, todėl, mano galva, be reikalo trukdyti policijos nereikia.
Žinau iš praktikos: eismo dalyviai tokiu atveju, jei nekyla ginčų, užpildo deklaracijas, paspaudžia vienas kitam rankas, ir išsiskirsto. Tad grįžau į įvykio vietą ir dėl viso pikto nufotografavau savo automobilį ir didžiulį atskilusio bordiūro luitą, kuris voliojosi ant važiuojamosios dalies.
Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad visus iki šiol papasakotus mano veiksmus užfiksavo LRT apsaugos kameros. Tik to luito iš toli gerai nematyti.
Po to paskambinau savo draudimo brokerei. Ji paprašė atsiųsti nuotraukas, bet patarė dar kartą grįžti į įvykio vietą ir išsikviesti kelių policijos pareigūnus – jau vien dėl to, kad didžiulis akmuo ar luitas važiuojamojoje dalyje gali kelti pavojų ir kitiems. Ir kad nekiltų abejonių, kad būtent tas ne vietoje numestas luitas pridarė man nuostolių. Na, juk pasitaiko kartais vairuotojams pramušti padangą į duobę ar sulankstyti ratlankį. Tuomet tenka nurodyti konkretų kelio defektą, kuris kaltas dėl apgadinimo.
Įsodinę į savo automobilį pareigūnai ėmė mane spausti. Rėžė, kad, taip važinėdama, galėjau ir žmogaus galvą pervažiuoti.
Taip ir padariau. Gruodžio 2 d. iškviečiau policiją. Va, tada ir prasidėjo. Įsodinę į savo automobilį pareigūnai ėmė mane spausti.
Tiksliau, vienas iš jų. Tas, „blogasis“ pareigūnas ėmė man aiškinti, kad galimai buvau girta, todėl pabėgau iš įvykio vietos. Taip pat, kad galimai pati, plastikiniu bamperiu, apgadinau kelio įrenginį, išverčiau didžiulį akmenį.
Pareigūnas mane moralizavo, pasitelkęs pačius siaubingiausius žodžius. Tarkime, rėžė, kad, taip važinėdama, galėjau ir žmogaus galvą pervažiuoti.
Šis pokalbis automobilyje nebuvo įrašytas, nors užrašas ir skelbė, kad mane stebi vaizdo kamera (apsauga nuo kyšių). Pagal nustatytą tvarką toks įrašas turi būti saugomas 9 mėnesius. Pareigūnams pildant protokolą, automobilyje dingo internetas.
Jaučiausi kaip nusikaltėlė
Viskas baigėsi tuo, kad mane jie pavertė nusikaltėle. Atėmė pažymėjimą, paaiškino, kad man gresia teisių atėmimas nuo 3 iki 5 metų ir dar 3 000-5 000 Lt piniginė bauda.
Žinote, tą dieną aš pražilau. Galvojau, kad esu sąžininga Lietuvos pilietė, kuri rūpinasi ne tik savo draudimo reikalais, bet ir kitų žmonių saugumu. O pareigūnai viską apvertė aukštyn kojomis. Paprašyti aptverti tą akmenį arba jį pašalinti, jie to nepadarė, jie neatliko savo pareigos!
Paprašyti aptverti tą akmenį arba jį pašalinti, jie to nepadarė, jie neatliko savo pareigos!
Galiu tik pasakyti, kad nemanau, jog visi pareigūnai yra tokie. Neabejoju, kad kai kurie tikrai nusipelno angelų sargų vardo ir daro viską, kad žmonės Lietuvoje būtų saugūs. Bet man nepasisekė – pataikiau ant kitokių. Todėl gavau šaukimą į teismą ir pareigūnų pasiūlymą samdytis advokatą.
Man, žmogui, iki šiol nesusidūrusiam su teismais, daug dirbančiai ir dar auginančiai 6 metų sūnų, ši situacija tapo košmaru. Juk net nežinojau, kaip teisme gintis.
Man buvo naujiena, kad į teismo posėdį turiu pati ir liudininkus atsivesti. Tai kaip tokioje situacijoje pasielgtų kitas žmogus, silpnesnis už mane? Taptų be kaltės kaltu? Prisiimtų kaltę, kad tik pareigūnai ar teismai nenuodytų jam gyvenimo?
Kai teisėja posėdžio metu paklausė, kodėl nepašalinau kliūties, sukaupiau visą savo įžulumą ir atrėžiau: aš, 40 kg sverianti moteris, to beveik 100 kg sveriančio luito tikrai negalėjau pakelti (tada man ir toptelėjo, kad tai buvo ne mano, o jų pareiga). Negalėjo jo išjudinti ir plastikinis automobilio bamperis. Bet du stiprūs pareigūnai – jie tikrai turėjo atlikti savo pareigą ir akmenį patraukti nuo važiuojamosios dalies.
Aš, 40 kg sverianti moteris, to beveik 100 kg sveriančio luito tikrai negalėjau pakelti.
Esu patyrusi vairuotoja. Per metus nuvažiuoju iki 100 000 km, nes dirbu visoje Lietuvoje. Kartais Vilniuje, kartais Klaipėdoje. Tai, jei jau aš tokia žiopla, kodėl iki šiol nuo kelio nenusiverčiau?
Pati tapau tyrėja
Kaip man pavyko laimėti šią bylą?
Nesitikėjau sėkmės, nes pareigūnai, kiek teko girdėti, dažniausiai laimi. Bet gavau labai gerą advokatą. Jis ėmė gilintis į bylos detales ir stengėsi paneigti policijos kaltinimą – kad pabėgau iš įvykio vietos, nepraleidau kito eismo dalyvio. Tas eismo dalyvis – tai akmuo. O kaip jį praleisti, jei jis nejuda ir nežino, kas yra Kelių eismo taisyklės?
Norėdama įrodyti, kad to akmens neišverčiau, o dėl kelininkų ar butų ūkio tarnybos aplaidumo tapau nukentėjusia, pradėjau ieškoti liudininkų. Kalbėjau ir su LRT apsauga. Jie atsisakė liudyti teisme, kad matė tą luitą jau seniai besivoliojantį, bet padėjo surasti kiemsargį, tvarkantį S.Konarskio gatvę.
Taip jau nutinka: kuo paprastesnis žmogus, tuo nuoširdesnis. Jis man papasakojo, kad tą luitą išjudino kelių valymo mašina. Sunkiasvorė, o ne mano mažytis „VW Beetle“.
Pradėjau tikėti teisingumu
Galiausiai teismas pripažino, kad akmuo nėra eismo dalyvis, kurį aš turėjau praleisti. Man grąžino vairuotojo pažymėjimą, panaikino kaltinimus.
Tada apėmė keistas jausmas. Pradėjau tikėti teisingumu ir didžiuotis, kad esu Lietuvos pilietė. Nes tokie metami kaltinimai, kokius išgirdau iš pareigūnų, mane taip pažemino, kad iš nusivylimo net nenorėjau būti lietuve.
Ar ir kitą kartą skambinsiu policijai panašiu atveju? Ko gero, skambinsiu. Tik svastau, ar visi neteisingai apkaltinti žmonės gali apsiginti? O gal baudas moka ar į kalėjimą sėda ir nekalti?
