Būtent – „JAV“ ir būtent – „skiriama“.
Šiandieninis pasaulis – tai vienos supervalstybės pasaulis. Mes vėl gyvename belle epoque, ir visiškai gali taip atsitikti, kad žmonija mūsų globalaus „stabilumo“ laikus prisimins su tokia pačia nostalgija, kaip prisimena buvusias prieš „pasaulinius karus“ epochas.
Pasaulinis vienos valstybės viešpatavimas dėl akivaizdžių priežasčių turi daug nepatenkintųjų. Nepatenkintieji, kad pagrįstų savo nepasitenkinimą, turi turėti ir ideologinį pagrindą. Kažkokį lozungą, suprantamą „masėms“. Ir nespėjo dulkės nusėsti po to, kai žlugo išgalvotas, aprašytas ir apkalbėtas visomis kalbomis „dvipolis pasaulis“, kaip šis lozungas atsirado. Skamba jis taip – „Multipolar World“ („daugiapolis pasaulis“). Aišku, poliais čia vadinami pasaulinės valdžios, pasaulinės „įtakos“, centrai.
Pradėkime nuo to, kad pats „daugiapoliškumo“ terminas neturi nieko bendra su realybe, jis tiesiog absurdiškas. Jis teigia, kad Šaltajo Karo nugalėtoja JAV turi vos ne laisvanoriškai „pasidalinti“ savo įgytąja „įtaka“ su kitais „poliais“- „Centrais“. Be to, šie centrai visai ne centrai, o centras, jis tik veidmainiškai slepiasi už teorinės ir praktiškai nepasiekiamos daugybės, ir mes visi šį „centrą“ labai gerai žinome.
Tai viena absurdo pusė.
O štai ir kita – visas daugiažodis „daugiapoliškumo“ pagrindimas gali būti nusakytas viso labo vienu žodžiu, ir tas žodis – „karas“. Be to, ne tas karas, kurį ir taip dieną naktį kariauja valstybės, ne „buldogų pjautynės po kilimu“, o ne! „Daugiapoliškumas“ tai toks karas, kurį karu vadina ne valstybės, o žmonės, turėdami omeny jo „karštąją“ fazę. Mūsų laikais tai žaibiškas karas, su branduoliniais smūgiais. Po viso to iš „daugiapoliškumo“ liks arba dvi ( kaip Antrojo Pasaulinio karo atveju ) ir ims aiškintis, kuri iš jų labiau centrinė, arba iš viso viena, kaip Šaltojo Karo nugalėtoja JAV.
Tikrasis „daugiapoliškumo“ tikslas tame, kad kitą sekančio karo nugalėtoją vadintų Europa. Štai ir viskas.
Visa tai puikiai suprantama, ir rimtai galvoti mūsų nuodėmingame „daugiapoliškumo“ pasaulyje apie viešpatavimą netenka. Be šis terminas pasirodė gyvybingas, jį nuolat girdime, ir mirti jis nesiruošia. Tai paaiškinama tuo, kad „daugiapoliškumą“ galima eksploatuoti, ir jis, vargšelis, duodasi eksploatuojamas, ir eksploatuojasi naudingai kai kurių ( nerodysim pirštu ) valstybių „vidaus ideologijos rinkoje“.
„Daugiapoliškumo“ chimera leidžia lyg figos lapeliu pridengti žeminančią tikrąją padėtį.
Visi šitie samprotavimai mums įdomūs tik tiek, kiek jie gali daryti įtaką tam, ką mes vadiname „Sava Valstybė“. Kokiu būdu Amerikos-Kinijos, Amerikos-Europos ir Europos-Kinijos, Rusijos-Europos ir Rusijos-Kinijos stumk-trauk žaidimai turi įtakos „Savos Valstybės“ dabarčiai ir ateičiai? Labai įdomus klausimas.
Žodžiais visi, tame tarpe pirmiausiai Kinija ir Rusija, skelbia vos ne strateginę partnerystę, ir tai daryti jiems lengviau todėl, kad Rusijos ir Kinijos santykiai šiandien be debesėlio. Gali būti, kad mus klaidina tai, kaip jie atrodo išoriškai, bet, kaip ten bebūtų, net ir iš šio taško jie daug geresni, negu buvo Jelcino laikais. Bet, geriau pažiūrėjus, matome, kad nei Kinija Rusijoje, nei Rusija Kinijoje neįžvelgia pagrindinio šokių partnerio. Dėl šitos priežasties užtenka pažvelgti į jų prekybos apimtis. Praeitais metais jos siekė beveik 50 mlrd. dolerių. Tai nemažai. Bet ir nelabai stebina prekių apyvartos fone tarp Rusijos ir ES, o ji viršija 250 mlrd. dolerių. Bet ir šie 250 mlrd. atrodo kukliai, lyginant su prekių apyvarta tarp Amerikos ir Kinijos, kuri perkopė 400 mlrd. dolerių. Paprasčiausiai palyginus šiuos skaičius matome, kad abi valstybės, Kinija ir Rusija, pagrindinį dėmesį skiria ne viena kitai, o savo Vakarų partneriams- Rusija „aptarnauja“ ES, o Kinija – JAV.
Kiekvienu atskiru atveju varžymasis karinėje sferoje sąmoningai paliekamas už „dvišalių santykių“ rėmų. Kinijos – JAV ryšio atveju JAV lieka nugalėtojomis. Ir lieka dėl to, kad tokia padėtis nugalėtojui naudinga. Žaidimo principas, tarp kitko, liko lygiai toks pats, koks ir buvo Šaltojo Karo metais ( tai veda prie išvados, kad jis dar galutinai nemirė ) ir vadinasi jis „tarpusavio naikinimas“. Tik „JAV – TSRS“ atveju šalys „užtikrintai“ viena kitą naikino „neišvengiamu atpildo smūgiu“, dabar gi jos grasina ( ne žodžiais, žodžiais viskas tiesiog puiku ), tiksliau, jos duoda suprasti, kad gali smogti „neišvengiamą smūgį“ viena kitai, sugriovę priešo „ekonomiką“.
Bet, kad ir kaip ten būtų, Kinija įtraukta į Amerikai labai naudingą „keistąjį karą“, kai ji tiesiog negali sau leisti laimėti, nes JAV pralaimėjimas reikštų ir jos pralaimėjimą. Jeigu dėl bet kokių priežasčių žlugtų JAV „liaudies ūkis“, tai nuo to nukentėtų visas pasaulis, bet Kinija nukentėtų labiausiai. Turint omeny Kinijos demografinę padėtį, galima sakyti, kad Kinijai labiausiai priimtinas ( mintyse šį žodį vartosime kabutėse) būtų branduolinio karo pralaimėjimas.
Ir šiose dabartinėse ne raketinėse, o „ūkio“ lenktynėse JAV turi tą persvarą, kad pas juos yra prekybos su Kinija deficitas. Anksčiau paminėtoje 400 mlrd. prekių apyvartoje su Kinija amerikietiškąją sudaro tik ketvirtis, ir tai pateikiama kaip viena iš Amerikos „problemų“, o iš tiesų realiai tai reiškia 3-kartinį Amerikos pranašumą tuo atveju, jei kiltų Amerikos – Kinijos santykių krizė.
Mažai kas supranta, kad pagrindinis Rusijos prekybos partneris yra ES ( o ES pagrindiniu Rusijos „partneriu“ yra Vokietija ), ir jis mėgina žaisti su Rusija tą patį žaidimą, kurį tarpusavy žaidžia JAV ir Kinija. Europa Rusijai užkrauna europietiškosios Kinijos vaidmenį, tik skirtumas toks, kad Rusija yra ne „pasaulio fabrikas“, o „pasaulio vamzdis“.
Dažnai girdime nuomonę, kad šioje situacijoje „Rusija laiko Europą už gerklės“, kad Europa „visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų tiekimo“ ir kitokias nesąmones. Realybė visiškai priešinga – tai žaliavos pirkėjas visada laiko už gerklės tiekėją, ir kuo labiau tiekėjo gyvenimas surištas su išvežamos žaliavos apimtimis ir jos kaina, tuo labiau tiekėjas pažeidžiamas ir priklausomas.
Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Akto Signataras
Kęstutis Grinius
