Šių metų „Šeršėliafam“ kino festivalis pristato puikios prancūzų aktorės Juliette Binoche retrospektyvą. Programą sudaro kūriniai, apžvelgiantys Juliette karjerą iki šių dienų. Aktorės universalumą atskleidžia šeši visiškai skirtingi filmai. Kelis iš jų trumpai apžvelgsiu, ragindama nepraleisti progos apsilankyti kino teatre.
„Pont Neuf Meilužiai“ („Les amants du Pont-Neuf“, rež. Leos Carax, Prancūzija) – nepaprastai vizualus autorinio kino šedevras. Tai antrasis režisieriaus, išgelbėjusio Prancūziją nuo tuometinės beprasidedančios kino krizės, darbas su Juliette. Nuostabus dviejų benamių, susilaužiusio koją cirko artisto ir ankančios dailininkės, dialogas ant restauracijai uždaryto seniausio tilto Paryžiuje. Dviejų žmonių, neturinčių istorijos, tačiau jos slegiamų, meilės istorija, vedanti į savidestrukciją.
„Trys spalvos: mėlyna“ („Trois couleurs: blue“, rež. Krzysztof Kieslowski) – pirmoji trilogijos apie žmogaus laisvę ir laisvės ribas dalis. Julie per avariją netenka vyro ir vaiko. Po katastrofos moteris atsiskiria nuo ją siejančių ryšių su žmonėmis ir praeitimi, palieka namus, pabėga nuo savo identiteto. Tačiau žmogus negali egzistuoti vienas, kaip muzikos, turinčios svarbų vaidmenį ne tik šiame, bet ir visuose Kieslowsk'io filmuose, negali sudaryti vienas garsas. Tai istorija apie moterį, grįžtančią į gyvenimą, nes laisvė ten, kur yra atsakomybė.
„Paryžius“ („Paris“, rež. Cedric Klapisch) – tai tradicinis, iš kelių tarpusavyje susijusių istorijų sukurtas filmas, kurio tiek socialiai, tiek dvasiškai skirtingus veikėjus jungia bendras miestas. Nors filmo forma pabodusi, tačiau jame yra kažkas gražaus ir tikro. Režisierius nesiekia papasakoti veikėjų istorijos, juo labiau nesistengia jų pakeisti. Jis tiesiog leidžia tekėti natūraliai veiksmų eigai, susitapatindamas su pagrindiniu veikėju, profesionaliu šokėju, sergančiu sunkia širdies liga ir laukiančiu transplantacijos, kuri gyvybės gal ir neišgelbės. Atsisakydamas įprasto gyvenimo, Pierr'as stebi gatvėse judančius žmones, savo seserį, galvodamas, kokie jie laimingi, kad gyvena.
„Laiko skirtumas“ („Decalage horaire“, rež. Daniele Thompson) – dėl tipiškos prancūzų problemos – streiko ir blogo oro nebeskrenda lėktuvai. Paryžiaus oro uoste užstringa naivi grožio salono darbuotoja ir snobas kulinaras. Likimo suvesti komiški personažai vysto romantišką pažintį, spręsdami kits kito asmenines problemas, besipykstantys ir iš lėto pamildami. Nėra nei pradžios, nei galo, gyvenimas keičiasi pusiaukelėse.