Šiandieninėje Lietuvoje jau kuris laikas labiausiai daugelį mūsų jaudinanti tema: Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei lenkų tautinės mažumos klausimas Lietuvoje. Ši situacija – lyg nuolat trūkinėjanti elektros srovė, vis iš naujo aptarinėjami tie patys klausimai, kurie neturi tikslių ir vieningų atsakymų, nes vieni atstovai turi tvirtą užnugarį, o kiti tiesiog per daug tyli. Taip prieštaringai pasiskirstę Lietuvių pozicijos mūsų kaimynų lenkų atžvilgiu.
Lenkų mažumos klausimas
Atsigręžus į praeitį, prieš dešimtmetį Lietuvoje lenkai sudarė 6,74 proc. šalies gyventojų, o dabar jau apie 85 proc. Lietuvos lenkų laiko lenkų kalbą savo gimtąja. Tuo tarpu lietuvių kalbos grožis ir savitumas senka lyg žolėmis apaugantis upelis.
Senkant lietuvių galimybėms, lenkai turi visas ir netgi geresnes galimybes, nes mūsų politikos vienas iš atstovų V.Tomaševskis teigia, jog viskas yra gerai ir lietuviai turėtų, tam tikra prasme, integruotis Lietuvoje, o ne lenkai.
Žinoma, jis turi savo poziciją ir požiūrį į susiklosčiusią situaciją, juk šiaip ar taip gina savo tautiečių poziciją, nes pats yra lenkas, taigi nenuostabu, kad įžvelgia giliąsias lenkų istorijos šaknis, dėl kažkada kapinėse išraižytų lenkiškų pavardžių, kurios traktuojamos, kaip istorinis paminklas, skelbiantis, jog lenkai jau tuomet buvo valdovai. Nors tai tik trupiniai palyginus su visa lietuvių kalbos istorija, jos semantika ir valstybės kultūra.
Lietuvių kalbos svarba
Lietuvių kalba, kuri yra valstybinė, dabar tarsi „nusirita“ į antrąjį planą, o lyg didysis banginis išnyra lenkiškoji kultūra bei kalba, nes gatvėse ir pasuose sprendžiama rašyti lenkiškus pavadinimus bei pavardes.
Einame prie to, jog reikės samdytis vertėją, nes norint nuvykti į kurį nors Vilniaus pakraštį, pavyzdžiui, Šalčininkus matysime tik blyksinčius lenkiškus gatvių pavadinimus, o kur dingo tiek metų brandinta ir be galo semantiška lietuvių kalba? Antra vertus, visiškas pažeminimas lietuviams pasuose pasirašinėti lenkiškomis pavardėmis, vietoj lietuviškųjų. Juk jie ne lenkai, o lietuviai, taip prarandama pagarba ne tik sau, bet ir savo šeimai ir gimtajai kalbai.
Kas ir kam turėtų padėkoti?
Tikrieji Lietuvos gyventojai yra tik lietuviai, nes nepaisant visų pozicijų už ir prieš, apie kokią toleranciją ir supratimą galime kalbėti, jeigu aplinkui vien tik lenkiškos kalbos, produktai, o dar ir gatvės...
Taigi vietoj padėkos lietuviams, priėmusiems kažkada lenkus prisiglausti į savąją šalį, kaip geriausius svečius, ir gyvenantiems Lietuvoje iki šiol, jie dabar šioje gražioje šalyje jaučiasi kaip tikri ponai, artėjantys savo pergalių link ir turintys savo palaikymo komandą.
Linkėčiau neužmiršti savo tikrųjų šaknų, savito kalbos grožio bei labiau ir vieningiau „sirgti“ už savą valstybinę kalbą. Kitaip savo vaikams vardus greitai rinksime tik iš lenkiškų žodynų, nes laisvė idėjoms ne visada nuveda teisingu keliu...
Parengė: Agnė Straigytė
