Šios istorijos herojus ir jo šeima savo skausmu dalijosi įvairiose televizijos laidose – „Bėdų turguje“, „Koridoje“, „Paskutinėje kryžkelėje“ ir kitose. Sunkius likimo išbandymus laikančių žmonių nuotraukas tuomet spausdino didžiausi šalies dienraščiai ir internetiniai portalai, o naudos sau siekiantys dėdės ir tetos turėjo puikią galimybę parodyti gerą savo širdį rinkėjams prieš rinkimus ar pirkėjams, kuriems gerą organizacijos įvaizdį sukuria turimas socialiai atsakingos įmonės statusas.
„Mes buvome tikros žvaigždės! - juokaudama sako Raimondo Gumbio sesuo Jolita .- Žinoma, mūsų tikslas buvo ne savo kančias viešinti, o teisybę rasti – padėti sau ir nušviesti protus tų, kurie bet kada gali atsidurti panašioje situacijoje.“ Praėjus beveik dvylikai metų, istorija kartu su jos herojais liko pamiršta, o tiesa, kodėl ir per kokius kaltuosius buvo sužlugdytas jauno žmogaus gyvenimas, deja, tebėra baltųjų chalatų sąžinėse. O gal net ir ten teisybei vietos neatsirado.
Gydyti neskubėjo
Kai Raimondui Gumbiui buvo dvidešimt dveji, turėjo jis viską – ir stiprią sveikatą, ir gausų būrį draugų, ir puikias karjeros galimybes, žadančias įdomų, aprūpintą gyvenimą svetur. Dosnus likimas suteikė šansą išvykti tarnauti į Prancūziją arba Daniją. Šeima džiaugėsi Raimondo sėkme, o jis pats nekantravo išvykti. Tačiau ką dosnus likimas davė, netrukus žiaurus likimas atėmė.
2001-ųjų vasarą istorijos herojus staiga susirgo. Atrodytų visai nepavojinga, gyvybei mažai grasančia liga – sinusitu. Šeimos nariai vežė Raimondą į gydymo įstaigas, bandė aiškinti, jog jo sveikata sparčiai blogėja, tačiau baltieji chalatai nesuskubo atlikti tyrimų. Liga, visgi, buvo diagnozuota. “Alergija”, - tąkart tarė jie. Nepaliaujantis, į beprotybę varantis galvos skausmas, stiprus karščiavimas, iš nosies nesustabdomai bėgantis kraujas – tai tik kančių pradžia, pradinė kaina, kurią pradėjo mokėti jaunuolis už abejingųjų klaidas.
Penkias dienas nuo ligos pradžios Raimondui nebuvo suteikta jokia rimtesnė medicininė pagalba išskyrus vaistus nuo karščiavimo ir lašiukus akims. Abejingieji į Raimondą Gumbį dėmesį atkreipė tuomet, kai sinusitas iššaukė sunkias komplikacijas, tuomet, kai Raimondas leisgyvis atsidūrė reanimacijoje. Vilties išgyventi buvo mažai. Baltieji chalatai atlapotomis kišenėmis skėsčiojo rankomis, o galiausiai tarsi dievai priėmė nuosprendį – Raimondą pasiuntė myriop į Visorių reabilitacijos centrą. „Ten jis prarado sąmonę, vos nemirė“, – pasakoja Raimondo mama Nijolė. Taigi, išvykusio reabilituotis, kas reiškia sveikimą, atsistatymą po ligos, istorijos herojaus kūno temperatūra krito, prasidėjo traukuliai, ištiko vegetacinis ir epilepsinis šokas. Nežinia kieno, už ką ar už kiek, nelaimėlis buvo atgaivintas ir pradėjo savo gydymosi turą po Lietuvos gydymo įstaigas.
Raimondas patyrė trylika galvos operacijų. Sunku aprašyti, įsivaizduoti ar išmatuoti kiek kančių, neteisybės, baimės išgyveno visa Gumbių šeima per septynis mėnesius, po kurių Raimondas pagaliau grįžo į savo namus. Grįžo, tačiau jau turėdamas pirmosios grupės negalią, su randais galvos srityje, su dideliu nepasitikėjimu Lietuvos sveikatos sistema ir joje dirbančiais baltaisiais chalatais. Verta paminėti ir tai, jog Gumbiai už suluošintą Raimondo jaunystę ieškojo kaltų, bandė prisiteisti žalos atlyginimą, tačiau nepavyko, mat iš bylos staiga dingo ekspertizės aktas – į nebūtį kartu su istorijos herojaus troškimu už prisiteistus pinigus pagerinti savo buitį.
Beliko šeima
Šiandien aplankius Raimondą gera stebėtis jo humoro jausmu, noru bendrauti, jo protingomis mintimis ir entuziastingu požiūriu į gyvenimą. Tiesa, jau nebeliko sveikatos, artimų draugų ar darbo galimybių. Visgi Raimondas Gumbis išliko gyvas, ir kaip pats sako, „tik dėl savo ir savo šeimos pastangų, dėl jų komandinio darbo aš dar esu“.
Paklaustas, kaip jo gyvenimas atrodytų dabar, jei 2001-ųjų vasarą jo liga būtų diagnozuota laiku ir teisingai, jei nebūtų sukėlusi baisių komplikacijų, atsako, jog dabar turėtų šeimą ir būtų emigravęs iš Lietuvos: „Dabar gyvenčiau kaip ir visi kiti, turėčiau viską kaip ir kiti, o gal netgi daugiau.“.
Šiuo metu Raimondas dienas leidžia kartu su savo šeima, mažame Kazokiškių kaimelyje. Nors po viso ligos gydymo, reabilitacijos kurso jis sunkiai valdo dešinę ranką, sunkiai vaikšto, Raimondas vairuoja automobilį, kurio laikymui net garažą statyti padėjo.
Istorijos herojus įgijo kompiuterinės įrangos derintojo specialybę, tiesa, tinkamo darbo susirasti nepavyko. „Bandžiau įsidarbinti, tačiau Lietuvoje neįgaliųjų integracija į darbo rinką labai sudėtinga“ – pasakoja Raimondas. Žmogus suluošinta jaunyste svajoja apie nuotolinius mokymosi kursus – „noriu tobulėti, noriu rasti darbą ar įdomią veiklą, nes sėdėjimas namuose stumiant dieną po dienos nieko gero neatneš“.
„Mano brolis! Jis vaikšto, jis kalba, jis mąsto, jis šypsosi!” - su džiaugsmu taria Raimondo sesuo Jolita. Kai rodėsi gyvybės viltis užgęsta, Raimondas Gumbis kartu su savo artimaisiais neketino pasiduoti – kovojo ir nugalėjo. Nugalėjo prieš baltųjų chalatų abejingumą, prieš sveikatos sistemos spragas, prieš negailestingą likimą.
Asta Čibiraitė
